Skandinavizmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Nacionalistų vienybės vaizdinys

Skandinavizmas – danų, švedų, norvegų, iš dalies ir suomių judėjimas už Skandinavijos tautų kultūrinę ir politinę vienybę XIX a. 4-7 dešimtmečiais.

Skandinavizmo judėjimas kilo kaip kultūrinis sąjūdis, rėmęs kultūrinį skandinavų bendradarbiavimą, bet vėliau pasisakęs už bendrus skandinavų valstybių užsienio politikos tikslus ir netgi už vienos skandinavų valstybės ar bent jau tarpvalstybinės sąjungos kūrimą. Skandinavistai, paveikti tautinių judėjimų ir tautinio vienijimosi atmosferos Europoje netgi teigė, kad italų ir vokiečių pavyzdžiu turės pasekti ir skandinavai, kurie sudarys vieną tautą. Skandinavizmo judėjimas buvo pirmiausia inteligentų ir ypač universitetų studentų sąjūdis. Pradedant 1838 m. buvo rengiami danų ir švedų, o nuo 1845 m. ir norvegų studentų susitikimai paeiliui viename iš universitetinių Skandinavijos šalių miestų. Didžiausias studentų susitikimas įvyko 1856 m. Upsaloje. Skandinavistams priėmimą Upsaloje surengė Švedijos karalius Oskaras I, kuris išsakė programinį teiginį, kad „karas tarp brolių skandinavų neįsivaizduojamas“. Tai buvo ryškus lūžis, palyginus su ankstesne politika, nes nuo Kalmaro unijos iširimo iki pat 1814 m. Švedija pastoviai kariavo su Danija. Nors skandinavizmo šalininkais buvo Švedijos karaliai Oskaras I ir Karolis XV, skandinavizmui simpatizavo Danijos karalius Frederikas VII, tačiau formalios tarpvalstybinės sąjungos ar bent jau gynybinės sąjungos sutarties tarp Danijos ir Švedijos nepavyko pasirašyti. Politinis skandinavizmas, o ypač idėjos dėl vienos skandinavų tautos kūrimo, bankrutavo 1864 m., kai Švedija neparėmė Danijos jos kare su Prūsija ir Austrija, pasibaigusiame besąlygine Danijos kapituliacija ir Šlezvigo-Holšteino praradimu.