Danijos geografija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Danija – valstybė šiaurės vakarų Europoje tarp Šiaurės jūros ir Baltijos jūros; sudaro Jutlandijos pusiasalis ir 483 salos ir salelės.

Krantai raižyti, nė vieno taško nutolusio nuo jūros daugiau kaip 52 km. „Bėgantis“ krantas Jutlandijos vakarinėje dalyje – paplūdimiai, kopos, pelkės, lagūnos ir fjordai pakrantėje: pietvakariuose vatinis krantas – ~10 km pločio pylimais atskirta sekli pelkėta jūros dalis, vadinama Vatų jūra; vakaruose ir šiaurės vakaruose lagūninis fjordinis krantas – Ringkiobingo, Nisumo ir kiti fjordai lagūnos; ilgiausias Danijoje Limfjordas atskiria Vendsyselio salą nuo Jutlandijos. Labai išraižyta Jutlandijos rytinė ir salų pakrantės; daug įlankų, užutėkių, fjordų ir nedidelių pusiasalių; įlankos: Olbeko, Olborgo, Orhuso, Sejerės, Kiogės, Faksės; fjordai: Mariagerio, Randerso, Horsenso, Vailės, Obenros, Odensės, Isefjordas, Roskildės, Vidinė Smalndsfarvandeto jūra tarp Fiuno, Zelandijos, Falsterio, Lolando ir Langeladno salų. Ilgiausi fjordai km: Limfjordas (180; fjordinis sąsiauris), Roskildė (50), Mariageris (40), Isefjordas (40), Vailė (35), Randersas (35).

Sausumos siena tik su Vokietija – 68 km. Teritorijos ilgis iš vakarų į rytus 453 km, plotis iš šiaurės į pietus 356 km. Priskiriama Šiaurės Europai.

Paviršius[taisyti | redaguoti kodą]

Danijos teritorija užima gilią žemyninės Europos depresiją, vadinamą Danijos loviu; paviršių suformavo kvartero apledėjimai; būdingi ledyninės kilmės dariniai (morenos, zandrai).

Žemumų kraštas; 75 % teritorijos pakilę iki 100 m virš jūros lygio; vidutinis šalies aukštis 31 m virš jūros lygio. Aukščiausios moreninės kalvos Jutlandijos rytuose: Ejer Bavnehiojus (170,95 m virš jūros lygio), Yding Skovhiojus (170,89 m virš jūros lygio). Žemiausia sausumos vieta Lamefjordo pakrantė – 7,5 m žemiau jūros lygio.

Bornholmo ir Fiuno salos kalvotos, kitos – lėkštos. Aukščiausios kalvos: Bornholme – Ryterknegtenas (162 m virš jūros lygio), Fiune – Friobjergo (131 m virš jūros lygio), Zelandijoje – Gildenloveshiojus (125 m virš jūros lygio).

Klimatas[taisyti | redaguoti kodą]

Vyrauja vidutinių platumų jūrinis švelnus, su nepastovia sniego danga; aukštas santykinis oro drėgnumas – vidutinis metinis 83 %, vasarą 75 %. Gaivūs ir stiprūs vakarų ir šiaurės vakarų vėjai; vidutinis metinis vėjo greitis 7,5 m/s.

Žiemos trumpos (~1 mėn.); pastovi sniego danga išsilaiko apie 25 dienas. Vasaros trunka apie 140 dienų. Vidutinė oro temperatūra °C: sausį – Jutlandijos šiaurės rytuose -0,5, didesnėje Jutlandijos dalyje 0, daugumoje salų +0,5; liepą – Jutlandijos vakaruose +15, didesnėje Jutlandijos dalyje +16, daugumoje salų +17. Vidutinis metinis kritulių kiekis mm: Jutlandijos vakaruose 800, didesnėje Jutlandijos dalyje 600–700, daugumoje salų 500–600, abipus Didžiojo Belto 450. Lietingiausia vasaros pabaiga.

Ilgas vegetacinis periodas – laikotarpis be šalnų iki 200 dienų per metus, Kristiansės saloje 230 dienų per metus.

Vidutinė oro temperatūra sausį ir liepą °C (vidutinis metinis kritulių kiekis mm): Kopenhaga +0,5 ir +17 (570), Esbjergas +0,5 ir +15 (800).

Vidaus vandenys[taisyti | redaguoti kodą]

Upės[taisyti | redaguoti kodą]

Upės priklauso Šiaurės ir Baltijos jūrų baseinams; tinklas tankus, tačiau trumpos ir vandeningos visus metus. Ilgiausios upės: Gudenas, Storas, Vardė ir Skernas Jutlandijoje, Susas Zelandijoje, Odensė (53 km) Fiune.

Ilgiausios upės[taisyti | redaguoti kodą]

Upė Teka ir įteka Ilgis km
Gudenas
Jutlandija; Kategatą
158
Storas
Jutlandija; Šiaurės jūrą
104
Vardė
Jutlandija; Šiaurės jūrą
100
Vidas
Jutlandija; Šiaurės jūrą
99
Skernas
Jutlandija; Šiaurės jūrą
94
Susas
Zelandija; Didįjį Beltą
83

Ežerai[taisyti | redaguoti kodą]

1008 ežerai, daugiausia ledyninės kilmės, užima 700 km² plotą (1,6 % šalies teritorijos).

Didžiausi ežerai[taisyti | redaguoti kodą]

Ežeras Vieta Plotas km²
Aresė
Zelandija
39
Stadilis
Jutlandija
18
Esrumsė
Zelandija
17
Mosė
Jutlandija
16
Saltbeko Vigas
Zelandija
16
Tisė
Zelandija
13

Dirvožemis[taisyti | redaguoti kodą]

Salose ir Jutlandijos rytuose vyrauja miškų rusvieji, Jutlandijos vakaruose – jauriniai, upių slėniuose – aliuviniai, drėgnose Jutlandijos vietose – durpiniai dirvožemiai. Vakarinei ir šiaurės vakarinei Jutlandijai būdinga vėjo erozija.

Augalija[taisyti | redaguoti kodą]

Natūralios augalijos liko nedaug. Viduramžiais Vakarų Jutlandijoje vyravo ąžuolynai ir beržynai, Rytų Jutlandijoje ir salose – ąžuolų ir bukų miškai. Labai pakito medžių sudėtis, iškirsti medžiai atsodinami; miškingumas %: 1805 – 10, 1990 – 10, 2002 – 11,5, 2005 – 12. Medžių sudėtis %: spygliuočiai 66 (eglės, pušys, maumedžiai), lapuočiai 34 (ąžuolai, bukai); Jutlandijoje vyrauja spygliuočiai, salose lapuočiai. Didžiausias miškas Roldskovas (77 km²) Jutlandijos šiaurėje.

Dirbamoji žemė užima 53,5 (2003; 1970 – 63, 1985 – 60, 1995 – 57), pievos ir ganyklos 13, miškai 12, pelkės ir durpynai 7, ežerai, upės, fjordai, lagūnos 5 % šalies teritorijos.

Gyvūnija[taisyti | redaguoti kodą]

Dėl aktyvios žmonių veiklos pakito gyvūnija. Daug įvežtų gyvūnų. Miškuose veisiasi kiškiai, barsukai, lapės, kiaunės, ežiai, voverės.

Aplinkosauga[taisyti | redaguoti kodą]

Saugomos teritorijos užima šalies ploto %: 1997 – 32, 2002 – 34. 1805 metais įkurtas pirmasis pasaulyje Hamelio pelkės rezervatas Jutlandijoje. Pirmoji Europoje įsteigė aplinkos apsaugos ministeriją.

Nėra nacionalinių parkų. 101 gamtos rezervatas; didžiausias Vatų jūros – 1 140 km²; kiti: Ringkiobingo fjordo, Nisumo fjordo, Mažojo Belto ir kt.

Dideli reikalavimai geriamojo vandens kokybei, dirvožemių apsaugai, nuotekų valymui. Tačiau didelė tarša azoto junginiais, metano ir kitomis dujomis dėl gamybos koncentracijos mažoje teritorijoje. Išmesta į atmosferą tūkst. t 1980, 1990, 2000: sieros dioksido – 452, 181, 28, azoto oksidų – 273, 277, 208. Atmosferos užterštumas anglies dioksidu mln. t: 1980 – 61, 1990 – 50, 2000 – 53. Kasmetė tarša anglies monoksidu (~500 tūkst. t), metano dujomis (~250 tūkst. t), lakiaisiais organiniais junginiais (~120 tūkst. t), amoniaku (~100 tūkst. t).