Petras Bingelis
| Petras Bingelis | |
|---|---|
| Gimė | 1943 m. sausio 3 d. Mardasavas, Marcinkonių valsčius |
| Mirė | 2020 m. gruodžio 6 d. (77 metai) Kaunas |
| Tautybė | lietuvis |
| Tėvas | Jonas Bingelis |
| Motina | Melanija Bingelienė |
| Sutuoktinis (-ė) | Vida Bingelienė |
| Vaikai | Povilas, Jurgis |
| Veikla | choro ir orkestro dirigentas, pedagogas, politinis bei visuomenės veikėjas |
| Organizacijos | Kauno valstybinė filharmonija, Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademija |
| Pareigos | Kauno valstybinio choro meno vadovas ir vyr. dirigentas, profesorius |
| Alma mater | 1969 m. Lietuvos valstybinė konservatorija |
| Žymūs apdovanojimai | |
Petras Bingelis (1943 m. sausio 3 d. Mardasave, Marcinkonių valsčiuje[1] – 2020 m. gruodžio 6 d. Kaune[2]) – choro ir orkestro dirigentas, pedagogas, Lietuvos ir Kauno miesto politinis bei visuomenės veikėjas.
Išsilavinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1960–1964 m. mokėsi choro dirigavimo Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos technikume (dėst. Edmundas Sapranavičius). 1964–1969 m. choro dirigavimo studijas tęsė Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (prof. Antano Budriūno ir prof. Rimtauto Kašponio klasės). 1975–1976 m. stažavosi Leipcigo Felikso Mendelsono Bartoldžio muzikos akademijoje, profesorių Rolfo Reuterio ir Kurto Masuro orkestrinio dirigavimo klasėse, dalyvavo tarptautiniame orkestrinio dirigavimo seminare Veimare (VDR).
Mokėjo lietuvių, vokiečių, rusų, prancūzų kalbas.
Muzikinė veikla
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Dar studijų metais pradėjo dirbti Vilniaus vyrų choro „Varpas“ chormeisteriu ir Lietuvos valstybinio pučiamųjų instrumentų orkestro „Trimitas“ muzikantu bei dirigento asistentu. 1972–1973 m. vyrų choro „Varpas“ meno vadovas ir dirigentas.
Nuo 1969 m. Kauno valstybinio choro (70–80 dalyvių) organizatorius, meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas. Choras per penkis dešimtmečius išmoko apie 150 didelės apimties įvairių epochų ir stilių kūrinių ir surengė kelis tūkstančius koncertų Lietuvoje ir svetur. Su dideliu pasisekimu koncertavo Latvijoje, Estijoje, Ukrainoje, Lenkijoje, Čekijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje, Vengrijoje, Kroatijoje, Suomijoje, Norvegijoje, Danijoje, Šiaurės Afrikoje, Pietų Amerikoje, Azijoje ir kitur.
Dirigavo daug sudėtingų kantatinio-oratorinio žanro klasikinių ir šiuolaikinių kūrinių; Johano Sebastiano Bacho Mišios h-moll, „Kalėdų oratorija“ ir „Mato pasija“, Georgo Frydricho Hendelio „Mesijas“ ir „Samsonas“, Volfgango Amadėjaus Mocarto „Requiem“ ir „Missa brevis“, Franco Josefo Haidno „Pasaulio sutvėrimas“ ir „Paukenmesse“, Franco Šuberto Mišios As-dur, Luidžio Cherubinio „Requiem“, Džoakino Rosinio „Tankredas“ ir „Stabat Mater“, Hektoro Beliozo „Requiem“, Felikso Mendelsono Bartoldžio „Paulius“, Džiuzepės Verdžio „Requiem“, Antonino Dvoržako „Stabat Mater“, Johaneso Bramso „Vokiškasis requiem“, Kamilio Sen-Sanso „Tvanas“ ir „Kalėdų oratorija“, Ferenco Listo „Kristus“, Karolio Šimanovskio „Stabat Mater“, Karlo Orfo „Carmina Burana“ ir „Afroditės triumfas“, Bendžamino Briteno „Requiem“, Mikio Teodorakio Septintoji simfonija „Pavasaris“, Dmitrijaus Kabalevskio „Requiem“, Georgijaus Sviridovo „Pavasario kantata“ ir „Patetinė oratorija“, Česlovo Sasnausko „Requiem“, Juliaus Juzeliūno „Patarlių simfonija“ Nr.6, Jeronimo Kačinsko „Juodasis laivas“, Vlado Švedo „Rožės prie IX forto“, Teisučio Makačino „Saulės poema“, Vidmanto Bartulio „Requiem“ ir kt.
Kaune suorganizavo kamerinį orkestrą ir 1977–1979 m. jam vadovavo. 1988–1989 m. Kauno valstybinio muzikinio teatro meno vadovas ir vyr. dirigentas, dirigavo Džiuzepės Verdžio „Traviatą“ ir Volfgango Amadėjaus Mocarto „Don Žuaną“. Buvo respublikinių dainų švenčių konsultantas, chorų apžiūrų ir konkursų žiuri pirmininkas ir narys, muzikos mokymo įstaigų valstybinių egzaminų komisijų pirmininkas, įvairių meno ir repertuaro komisijų pirmininkas.
Nuo 1970 m. buvo dainų švenčių vyr. dirigentas bei meno vadovas: 1990 m. Tautinės dainų šventės, 1994 m., 1998 m. ir 2003 m. Pasaulio lietuvių dainų švenčių, 2007 m. „Būties rato“, 2009 m. „Amžiaus sutartinės“ ir 2014 m. „Čia – mano namai“.
Choras plačiai išpopuliarino Juozo Naujalio, Česlovo Sasnausko, Stasio Šimkaus, Juozo Gruodžio, Balio Dvariono, Juliaus Juzeliūno ir kitų lietuvių kompozitorių dainas ir sudėtingesnius kūrinius, surengė autorinių jubiliejinių koncertų, dalyvavo Lietuvos tautinio atgimimo kultūriniuose renginiuose, Lietuvos kompozitorių sąjungos plenumų ir suvažiavimų koncertuose. 2010 m. chorui buvo suteiktas „Auksinio disko“ laureato vardas.
Ne kartą dirigavo Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui, Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui, Lietuvos kameriniam orkestrui, Kauno miesto simfoniniam orkestrui. Koncertavo su žymiais Lietuvos ir užsienio dainininkais: Virgilijumi Noreika, Vladimiru Prudnikovu, Irina Archipova, Badri Maisuradze ir kitais. Koncertavo su pianistais Mūza Rubackyte, Petru Geniušu, smuikininku Pavelu Bermanu.
Buvo Lietuvos muzikų sąjungos narys, Kauno Mikalojaus Konstantino Čiurlionio draugijos pirmininkas. Nuo 1996 m. buvo Pažaislio muzikos festivalio įkūrėjas ir meno vadovas.
Akademinė veikla
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Nuo 1980 m. buvo Lietuvos valstybinės konservatorijos Choro dirigavimo katedros vyr. dėstytojas, nuo 1992 m. docentas, nuo 1996 m. VDU Muzikos akademijos Muzikos teorijos ir pedagogikos katedros profesorius; išugdė būrį jaunųjų dirigentų. 2015 m. buvo išrinktas Vytauto Didžiojo universiteto Senato valdybos pirmininko pavaduotoju.
Politinė veikla
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Nuo 1993 m. buvo Tėvynės Sąjungos (Lietuvos konservatorių), nuo 2008 m. Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų rėmėjas.
Nuo 1995 m. Kauno miesto savivaldybės tarybos narys.[3]
Įvertinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 1993 m. Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija
- 1995 m. Gedimino ordino Karininko kryžius[4]
- 2003 m. Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didysis kryžius[5]
- 2004 m. Išrinktas įsimintiniausiu Kauno menininku
- 2005 m. 1-ojo laipsnio Santakos garbės ženklas
- 2008 m. Kauno miesto garbės pilietis[6]
- 2009 m. Lietuvos savivaldybių asociacijos apdovanojimas – „Auksinės krivūlės“ riterio ženklas
- 2013 m. LR kultūros ministerijos apdovanojimas – garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“
- 2020 m. Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didysis kryžius
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Petras Bingelis - Jie išėjo. muzikusajunga.lt. Nuoroda tikrinta 2023-05-31.
- ↑ Boleslovas Zubrickas. Petras Bingelis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 190 psl.
- ↑ 2011 m. Lietuvos savivaldybių tarybų rinkimai Archyvuota kopija 2011-03-03 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=293628
- ↑ http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=205777
- ↑ https://www.kaunas.lt/apie-kauna/skiriami-apdovanojimai/miesto-garbes-pilieciai/
