Dainų šventė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Dainų šventė – tradicinė dainų ir šokių šventė.

Atsiradimo istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dainų ir šokių šventės tradicijos ištakos – XIX a. vidurio Vakarų Europoje. Pirmoji dainų šventė surengta 1843 m. birželio 25 d. Šveicarijoje, Ciuricho miesto aikštėje. Joje dalyvavo 80 chorų, 2100 dainininkų. Tai buvo pirmasis renginys, davęs pradžią masiškam mėgėjų chorų, muzikinių kolektyvų pasireiškimui. 1845 m. tokia pat šventė surengta Vokietijoje, Viurcburge. Vokiečių dainų šventės pasižymėjo monumentalumu, didingumu, vykdavo ant didžiulių bažnyčių laiptų, aikštėse, vėliau – stadionuose. Pati didžiausia pasaulyje dainų šventė įvyko 1928 m. Austrijoje, Franco Šuberto 100-ųjų mirties metinių proga, kai į Vieną suvažiavo 200 tūkst. vokiečių chorų dainininkų iš įvairių pasaulio valstybių. Ilgainiui dainų švenčių tradicija Vakarų Europoje išblėso.

Į Baltijos šalis dainų švenčių tradicija atėjo per Baltijos vokiečius – pirmiausia į Estiją (1869 m., Tartu), Latviją (1873 m., Ryga), kiek vėliau – ir į Lietuvą (1924 m., Kaunas). Masiniai tautų susibūrimai per dainų ir šokių šventės renginius skatino tautų bendrumo ir vienybės jausmą, kūrė prielaidas ateityje Baltijos tautoms atsiskirti nuo Rusijos ir sukurti (o Lietuvai – atkurti) savarankiškas valstybes. Kelias į Baltijos šalių nepriklausomybės atkūrimą dažnai vadinamas „dainuojančia revoliucija”.

Be tradicinių dainų ir šokių švenčių, Estija, Latvija ir Lietuva rengia bendras studentų dainų ir šokių šventes „Gaudeamus” ir tarptautinį folkloro festivalį „Baltica”.

2003 m. lapkričio 7 d. UNESCO pripažino Estijos, Latvijos ir Lietuvos dainų ir šokių švenčių tradiciją ir simboliką Žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevru.

Mažoji Lietuva[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mažojoje Lietuvoje esantis Rambyno kalnas tapo mėgstama masinio dainavimo ir žmonių susibūrimo vieta. 1895 m. vasario 17 d. čia pirmą kartą lietuviškas choras uždainavo draugijos „Birutė“ dešimtmečio proga. 1895 m. gruodžio 2 d. įsteigta „Tilžės“ lietuvių giedotojų draugija“, kuriai vadovavo Vydūnas. Draugija Tilžėje, Klaipėdoje, Gumbinėje, Verdainėje, Rusnėje, Ragainėje, Juodkrantėje, Smalininkuose rengė vaidinimus, koncertus, vakarus, Jonines. Į šventes susirinkdavo iki 1000 žmonių. 1902 m. jos pavadintos dainų šventėmis.

1927 m. birželio 6 d. įvyko pirmoji Klaipėdos krašto lietuvių dainų šventė (12 chorų, 800 dainininkų ir 100 žmonių orkestras). Jungtiniam chorui dirigavo Antanas Vaičiūnas ir Vydūnas. 1928 m. Klaipėdos krašto dainų šventė surengta Šilutėje. Analogiškos šio krašto dainos mėgėjų šventės įvyko 1933 m. birželio 4-5 d. (800 dainininkų) ir 1938 m. liepos 9-10 d. (2000 dainininkų).

Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmoji Lietuvos dainų šventė Kaune, 1924 m.
Dainų šventės, vykusios Kaune 1937 m., dalyviai žygiuoja miesto gatvėmis.
1937 m. dainų šventė. Eisena Kauno miesto gatvėmis.
Dainų šventė Šiauliuose 1986 m.

Palyginti su Latvija ir Estija, Lietuvoje dainų ir šokių šventės tradicija atsirado vėliau. Lietuvoje 50-čia metų ilgiau nei Estijoje ir Latvijoje tęsėsi baudžiava, panaikinta tik 1861 m. Po Lietuvoje ir Lenkijoje įvykusio 1863 m. sukilimo carinės Rusijos valdžia ėmėsi ypač žiaurių represijų: Lietuvoje uždrausta nacionalinė spauda lotynų rašmenimis, uždarytos visos katalikų parapijų mokyklos, kultūrinės draugijos, didelė dalis sukilėlių buvo nužudyta arba su visomis šeimomis ištremta į Sibirą.

Lietuvoje pirmą kartą Dainų šventė surengta 1924 m. rugpjūčio 23 ir 25 d. Kaune, Petro Vileišio aikštėje, Žemės ūkio ir pramonės parodos metu. Tada ji buvo vadinama „Dainų diena“, dainavo tik chorai. Šventės iniciatorius Juozas Žilevičius, vyriausieji dirigentai: Juozas Naujalis, Stasys Šimkus ir Julius Štarka, grupinių chorų dirigentai: Kostas Gurevičius, Mykolas Karka, Apolinaras Likerauskas, Vladas Paulauskas, Antanas Vaičiūnas. Pirmojoje Dainų dienoje dalyvavo 77 chorai (3000 dainininkų), 50 tūkst. klausytojų. [1]

Dainų diena tapo tradicine. Antroji Dainų šventė, skirta Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečiui, įvyko 1928 m. liepos 1-2 d. Kaune. Joje dalyvavo 6000 dainininkų: 51 bažnytinis choras, 22 gimnazijų ir kitų mokyklų chorai, 19 įvairių draugijų ir organizacijų chorų, Rygos lietuvių „Šviesos“ choras (vad. Juozas Karosas). Jungtiniam chorui dirigavo Stasys Šimkus ir Juozas Gruodis. Šventės metu 250 moksleivių aikštėje atliko gimnastikos pratimus. Jiems akompanavo choras, dainuodamas populiarias liaudies dainas. Antroji Dainų šventė sulaukė 100 tūkst. klausytojų. [2]

Trečią kartą Dainų šventė surengta 1930 m. birželio 20 d. Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukakčiai paminėti. Dalyvavo 200 chorų ir 9000 dainininkų. Atlikti 24 kūriniai – viena psalmė, šeši originalūs kūriniai ir harmonizuotos liaudies dainos. Vyriausieji dirigentai: Juozas Naujalis, Nikodemas Martinonis, Juozas Gruodis.

Pirmąja šokių švente laikoma 1937 m. birželio 29 d. Kaune „Jaunosios Lietuvos” surengta šventė, kurioje 448 šokėjai, atrinkti iš įvairių Lietuvos vietovių, pagal bendrą aikštės brėžinį pašoko keletą tautinių šokių. [3]

19201944 m. buvo surengta nemažai regioninių, miestų ir kitų vietinių dainų švenčių. Jas rengė visuomeninės organizacijos (šauliai, pavasarininkai, ateitininkai). Nuo 1930 m. rengtos regioninės moksleivių dainų ir sporto šventės.

Dainų švenčių tradicija pratęsta ir sovietmečiu. 1946 m. Dainų šventėje dalyvavo 188 chorai (11 778 dainininkai), skambėjo 5 kompozitorių sukurtos ir 15 lietuvių liaudies harmonizuotų dainų. Šventėje dainavo 132 progimnazijų ir gimnazijų chorai, 3 aukštųjų ir 21 specialiųjų mokyklų chorai. Vyriausieji dirigentai: Nikodemas Martinonis, Jonas Švedas, Konradas Kaveckas, Antanas Ilčiukas.

Nuo 1950 m. Dainų šventę papildė Šokių diena. Šventėje dalyvavo 57 šokių kolektyvai, 41 skudučių ansamblis ir 13 pučiamųjų instrumentų orkestrų. Vaikų chorą sudarė 3 570 dalyvių.

Nuo 1950 m. dainų ir šokių šventės renginiai buvo organizuojami periodiškai kas 5-eri metai. Dainų ir šokių šventės tradicijai, kaip ir kitiems menams, galiojo sovietinės estetikos ir politikos dogma – Lietuvos menas turėjo būti tautinės formos, bet socialistinio turinio.

1960 m. Vingio parke pagal estų architektų projektą pastatyta estrada Dainų dienos renginiui.

Iš dainų ir šokių šventės tradicijos išaugo Moksleivių dainų šventė, pradėta periodiškai rengti kaip savarankiškas renginys nuo 1964 m.

Dainų šventes rengė ir išeivijos lietuviai. Organizuotos šventės Filadelfijoje, Pensilvanijoje, Kanadoje, Australijoje ir kt. 1946 m. Viurcburge (Vokietija) surengta lietuvių pabėgėlių stovyklų chorų dainų šventė. Nuo 1956 m. užsienyje gyvenančių lietuvių (ypač JAV ir Kanados) dainų šventes pradėta rengti kas penkeri metai.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1990 m. XIII Lietuvos dainų šventė pavadinta Tautine. Nuo 1990 m. renginys organizuojamas kas ketveri metai liepos mėnesio pradžioje. Šventėse dalyvauja vidutiniškai po 30 tūkst. dalyvių. Iš viso surengta 17 Dainų švenčių.

Pagrindiniai renginiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Folkloro diena
  • Liaudies meno paroda
  • Ansamblių vakaras
  • Teatro diena
  • Šokių dienos koncertas
  • Dainų diena

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. J. Strimaitis. Dainų Diena ir jos bendrieji įspūdžiai // Lietuva, 1924-08-27, Nr. 192 (1693), 4 psl. [1]
  2. Dainų Šventės pirma diena // Lietuvos aidas, 1928-07-02, Nr. 121 (335), 3 psl. [2]
  3. Jaunalietuviai baigė savo sąskrydį // Lietuvos žinios, 1937-06-30, Nr. 144 (5413), 2 psl. [3]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]