Žagarė
Kitos reikšmės – Žagarė (reikšmės).
| Žagarė | ||
|---|---|---|
 
| ||
 | ||
| Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3) | ||
| Valstybė |  Lietuva
| |
| Apskritis |  Šiaulių apskritis
| |
| Savivaldybė |  Joniškio rajono savivaldybė
| |
| Gyventojų | 1 247 | |
| Plotas | 5 km² | |
| Tankumas | 249 žm./km² | |
| Pašto kodas | LT-84019 | |
 Vikiteka |
Žagarė | |
|
lenk. Żagory, vok. Schagarren, rus. Жагоры,[2] rus. Жагоры Новые,[3] rus. Жагоры Старые[4] | ||
Žagarė – miestas Joniškio rajono savivaldybėje, 26 km į šiaurės vakarus nuo Joniškio, netoli Latvijos sienos. Seniūnijos centras, 3 seniūnaitijos (Senosios Žagarės, Švėtės, Žagarės centro). Senamiestis saugomas valstybės kaip urbanistikos paminklas. Istoriškai miestas susiformavo iš dviejų miestelių, kuriuos dalija Švėtės upė – Senosios Žagarės (kairiajame krante, miesto šiaurinėje dalyje) ir Naujosios Žagarės (dešiniajame krante, miesto centrinėje ir pietinėje dalyje).
Stovi mūrinė Naujosios Žagarės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia (pastatyta 1633 m. iš vietinio dolomito), medinė Senosios Žagarės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia (pastatyta 1712 m.), trys Žagarės sinagogos. Veikia Žagarės gimnazija (su muziejumi), Žagarės specialioji mokykla, biblioteka, socialinių paslaugų centras, paštas (LT-84019), privatus puodų namas-muziejus (autorius Edmundas Vaičiulis). Išlikęs didelis Žagarės dvaras (XIX a. 7-ojo dešimtmečio neoklasicistiniai rūmai ir ansamblis, Žagarės RP direkcija), jame veikia žirgynas. Stūkso du Žagarės piliakalniai, Žagarės akmuo su dubeniu (archeologijos paminklas), Žagarės pilkapiai. Kelios kapinės – Senosios Žagarės miesto kapinės už bažnyčios, Švėtės pakrantėje, Raktuvės kapinės, vakariniame Naujosios Žagarės pakraštyje, Švėtės pakrantėje, II pasaulinio karo aukų kapinės.
Miesto diena švenčiama birželio 29 dieną. Nuo 2005 m. kasmet vyksta Žagarės vyšnių festivalis.
Etimologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vietovardis tikriausiai yra kilęs nuo bendrinio žodžio žagaras – „sausas virbas, žabas, žabaras“. Tad pirminė Žagarės reikšmė galėjusi būti „žagaringa vieta; vieta, kur daug žagarų“.[5] Manoma, kad tokį vardą vietovei davė žiemgaliai.[6]
Liaudies etimologija byloja, kad per upę Švėtę buvęs padarytas tiltas iš žagarų. Tokių tiltų nebuvę daug, todėl žmonės sakydavę – „važiuosim per žagarus“. Nuo to ir kilęs Žagarės pavadinimas.
Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Miestas įsikūręs Žiemgalos žemumoje, Švėtės upė (nuo jos šlaitų atsiveria dolomitinės Žagarės atodangos) dalija miestą į Senąją Žagarę (kairiajame krante) ir Naująją Žagarę. Į pietvakarius nuo miesto plyti Žagarės giria. Žagarės botaninis zoologinis draustinis, Žagarės akmuo („su dubeniu“). Prie miesto yra Žagarės ozas.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Žiemgalių gyvenvietė Sagera pirmą kartą minima 1254 m. balandžio Žiemgalos dalybų dokumente. XIII a. čia buvo žiemgalių pilis Raktuvė (arba Raktė, minima 1272–1289 m.), o greta esančiame vadinamame Žvelgaičio piliakalnyje XIII–XIV a. buvo pastatyta Livonijos ordino pilis (minima 1271 m.). 1289 m. pilį ir gyvenvietę sunaikino kryžiuočiai, malšinę žiemgalių sukilimą. Vėliau žiemgaliai asimiliavosi – sulatvėjo arba sulietuvėjo. Jau Vytauto Didžiojo laikais Žagarėje buvusi druskos muitinė. 1765–1796 m. Žagarėje veikė žydų bendruomenė „Kahal“. Miestelyje buvo Ldk Žagarės dvaras, kuris priklausė Šiaulių ekonomijai. 1769 m. liepos 13 d. Žagarės apylinkėse įvyko didžiausias LDK laikų valstiečių sukilimas Lietuvoje, B. Sruogos aprašytas dramoje „Apyaušrio dalia“.
Dabartinėje Žagarės vietoje iki XIX a. pabaigos buvo du savarankiški miesteliai: Senoji Žagarė (senamiestis) ir Naujoji Žagarė (naujamiestis). Senosios Žagarės dvaras minimas 1490 m., 1495 m. prie jo leista rengti turgų, prieš 1499 m. pastatyta bažnyčia. XVI a. 1-ojoje pusėje dešiniajame Švėtės krante išaugo Naujoji Žagarė, kuri 1547 m. vadinama miesteliu, o 1592–1595 m. šaltiniuose Žagarė jau vadinama miestu. 1595–1797 m. Senojoje Žagarėje veikė muitinė, apie 1623 m. pastatyta Naujosios Žagarės bažnyčia, kurios statybai aukojo karalius Žygimantas III ir kuri 1805 m. buvo perstatyta.
Miesteliai labai nukentėjo per XVII–XVIII a. Šiaurės karus. Po Antrojo ATR padalijimo carienė Jekaterina II padovanojo Žagarę savo favoritui P. Zubovui. 1857 m. miestelius nupirko Dmitrijus Naryškinas, kurio palikuonys XX a. pradžioje įsteigė sagų, muilo fabrikus. XIX a. Žagarė – du Šiaulių apskrities miesteliai, valsčiaus centras buvo Naujojoje Žagarėje.[7]
1918–1931 m. Žagarėje veikė vietos visuomenės išlaikoma „Saulės“ draugijos vidurinė mokykla, 1931 m. suvalstybinta. Prie šios mokyklos veikė dvejų metų mokytojų kursai, kurie paruošė nemažą skaičių pradžios mokyklos mokytojų. Švietimo ministerijos bei savivaldybių išlaikomų pradžios mokyklų buvo 11 komplektų ir 2 komplektai žydų konfesinės mokyklos. Nuo 1935 m. veikė J. Kirlio spaudos muziejus (10 kambarių). 1931 m. Žagarėje buvo leidžiamas neperiodinis laikraštis „Žagarės balselis“, vėliau virtęs savaitraščiu „Žagarės Aidas“, dar vėliau pavadintas „Pakuršės Aidu“.
1941 m. užėmę Lietuvą vokiečiai Žagarėje įkūrė getą, į jį perkėlė Šiaulių geto žydus. 1941 m. spalio 2 d. Eisatzgruppe A organizavo visų žydų išžudymą miestelio turgaus aikštėje.
1925 m. įkurta pieninė (vėliau sūrių gamyklos cechas), 1975 m. – betono gamykla. 1924 m. Žagarė tapo miestu, 1932 m. gavo II eilės miesto teises, 1946 m. rugpjūčio 3 d. – apskrities pavaldumo miesto, 1950 m. – rajono pavaldumo miesto teises. 1998 m. patvirtintas Žagarės herbas.
| Administracinis-teritorinis pavaldumas | |||
|---|---|---|---|
| XVII a. | Biržuvėnų valsčius (Senoji Žagarė) Šiaulių valsčius (Naujoji Žagarė) | ||
| XVIII a. pabaiga | Žagarės valsčiaus centras | ||
| XIX a. – 1945 m. | Šiaulių apskritis | ||
| 1945–1950 m. | Joniškio apskritis | ||
| 1950–1953 m. | rajoninio pavaldumo miestas | Žagarės rajono centras | Šiaulių sritis |
| 1953–1959 m. | |||
| 1959–1995 m. | rajoninio pavaldumo miestas, Žagarės apylinkės centras | Joniškio rajonas | |
| 1995– | Žagarės seniūnijos centras | Joniškio rajono savivaldybė | Šiaulių apskritis |
Architektūra ir kultūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Miesto dalių planas stačiakampis, yra savaiminės eigos radialinio plano elementų. Stovi mūrinė Žagarės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia (pastatyta 1633 m. iš vietinio dolomito, 1745 m. išplėsta), yra Žagarės gimnazija (su muziejumi), biblioteka (nuo 1937 m.), specialioji mokykla, socialinių paslaugų centras, paštas (LT-84019), žirgynas (veisiami Hanoverių veislės žirgai, galima pajodinėti), privatus puodų muziejus (autorius Edmundas Vaičiulis).
Žagarėje yra regioninio parko direkcija. Miesto teritorijoje yra 2 archeologijos paminklai (Žagarės piliakalnis, akmuo su dubeniu), architektūros, istorijos (pilkapiai) ir dailės paminklų, Žagarės dvaro architektūrinis ansamblis, 1633 m. pastatyta Naujosios Žagarės bažnyčia, 1712 m. – Senosios Žagarės bažnyčia, 1796 m. – Raktuvės koplyčia, 1850 m. – Žagarės evangelikų liuteronų bažnyčia (neišlikusi).
Mieste išlikęs XVI a. gatvių tinklas, beveik nesuardyta XIX a. architektūra, įdomūs pastatai (pvz., vilnų karšykla), XX a. tarpukario muitinės pastatas, II pasaulinio karo aukų kapinės.
2015 m. miestas paskelbtas metų Lietuvos kultūros sostine.[8]
Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
 | |||||||||||
| 1775 m. | 1781 m. | 1790 m.sur. | 1861 m. | 1865 m.*[9][10] | 1895 m. | 1896 m. | 1899 m. | 1907 m. | 1913 m. | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 1 056 | 920 | 1 696 | 4 000 | 4 185 | 6 867 | 7 705 | 8 285 | 10 015 | 11 814 | ||
| 1914 m. | 1923 m.sur.[11] | 1931 m. | 1939 m. | 1959 m.sur.[12] | 1970 m.sur.[13] | 1976 m.[14][15] | 1979 m.sur.[16] | 1989 m.sur.[17] | 2001 m.sur.[18] | ||
| 11 839 | 4 730 | 4 849 | 5 443 | 3 800 | 3 386 | 3 200 | 2 918 | 2 649 | 2 312 | ||
| 2011 m.sur.[19] | 2013 m. | 2018 m. | 2021 m.sur.[20] | - | - | - | - | - | - | ||
| 1 712 | 1 700 | 1 383 | 1 326 | - | - | - | - | - | - | ||
| |||||||||||
| |||||||||||
Tautinė sudėtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
|
2001 m. gyveno 2 312 žmonės:[22]
|
Žymūs žmonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Barbora Žagarietė (apie 1628–1648), Žagarės globėja
- Benjaminas Mandelštamas (1805–1886), rašytojas
- Juris Bārs (Baar Georg Heinrich, 1808–1879), pirmasis latvių kalbininkas ir poetas, 1842–1844 m. Žagarėje dirbo gydytoju
- Yisroel Salanter (1810–1883), rabinas, mokytojas
- Leonas Mandelštamas (1819–1899), visuomenės veikėjas, vertėjas, publicistas
- Vulfas Visockis (1824–1904), verslininkas, visuomenės veikėjas
- Jakob Dinesohn (1836–1919), rašytojas
- Max Emmanuel Mandelstamm (1839–1912), gydytojas, sionistas
- Liudas Laikūnas (1863–?), Žagarės valsčiaus viršaitis, Antrojo Seimo (1923–1926 m.) narys
- Phoebus Levene (1869–1940), JAV biochemikas
- Pauls Mandelštams (1870–1941), Rygos architektas
- Emerikas Gailevičius (1874–1949), kompozitorius, kapelmeisteris
- Vilis Rīdzenieks (1884–1962), fotografas, dailininkas
- Sidney Hillman (1887–1946), JAV politikas, visuomenės veikėjas
- Pranas Kvedaras (1889–1935), veterinarijos gydytojas, visuomenės ir karinis veikėjas, pulkininkas
- Louis Bookman (1890–1943), žydų kilmės anglų ir airių futbolininkas, vienas garsiausių iš Lietuvos kilusių futbolininkų XX a. 1-ojoje pusėje
- Šolomas Dvoilackis (1893–1937), ekonomistas, visuomenės veikėjas
- Markas Razumnas (1896–1988), poetas
- Reveka Levina (1899–1964), ekonomistė, agronomė
- Juozas Žlabys (1899–1992), poetas, palaidotas Žagarėje
- Vladas Leparskas (1902–1982), vargonininkas, chorvedys, dainininkas, pedagogas
- Chackelis Lemchenas (1904–2001), Lietuvos kalbininkas, žodynininkas
- Isakas Kikoinas (1908–1984), fizikas, matematikas
- Konstantinas Avižonis (1909–1969), istorikas
- Julius Mituzas (1911–1999), statybinių medžiagų technologas, fizinių mokslų daktaras
- Marius Katiliškis (1914–1980), Lietuvos išeivijos rašytojas
- Alfonsas Kaikaris (1922–1997), provizorius, muziejininkas
- Henrikas Mituzas (1924–), farmakologas, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras
- Romualda Vaitkienė (1930–), mokytoja, visuomenės veikėja, kraštotyrininkė, Lietuvos sąjūdžio dalyvė
- Anicetas Uogelė (1933–2020), šachmatininkas, šachmatų žurnalistas, varžybų teisėjas
- Vytautas Jarutis (1936–2017), kalvis, tautodailininkas
- Vaclovas Daunoras (1937–2020), operos solistas
- Arūnas Štaras (1951–), matematikas, politikas
- Romualdas Kvintas (1953–2018), skulptorius
- Jonas Valantinas (1953–), gydytojas gastroenterologas, VU profesorius
Sportas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- FK Žvelgaitis Žagarė (futbolas)
- Žagarės miesto stadionas.
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Žagarė. – Vilnius: Versmė, 1998. – 911 p.: iliustr. – ISBN 9986-9236-0-3
- Žagarės dvaro teismo knygos: 1670–1751 (sud. Vytautas Raudeliūnas, Algirdas Baliulis, Romualdas Firkovičius). – Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2003. – 727 p. – ISBN 9986-638-35-6
- Žagarė (sud. Vida Paulauskienė, Birutė Skiparienė, Zigmas Zalagėnas). – Kaunas: Arx Baltica, 2004. – 30 p.: iliustr. – ISBN 9955-638-03-6
- Pagavau Žagarės poezijos paukštę: eilėraščiai (sud. Vida Paulauskienė, Asta Gedžienė). – Kaunas: Arx Baltica, 2006. – 119 p.: iliustr. – ISBN 9955-638-47-8
- Žagarė, 1897–1945: albumas (sud. Leonas Karaliūnas). – Kaunas: Judex, 2006. – 332 p.: iliustr. – ISBN 9955-638-63-X
- Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 2 (Дабанъ — Кяхтинское Градоначальство). СПб, 1865, 219 psl.
- Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 2 (Дабанъ — Кяхтинское Градоначальство). СПб, 1865, 219 psl.
- Žagarė. Mūsų Lietuva, T. 3. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1966. – 47 psl.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
- ↑ Жагоры. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 11А (22) : Евреиновы — Жилон. С.-Петербургъ, 1894., 704 psl. (rus.)
- ↑ Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 2 (Дабанъ — Кяхтинское Градоначальство). СПб, 1865, 219 psl.,
- ↑ Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 2 (Дабанъ — Кяхтинское Градоначальство). СПб, 1865, 219 psl.
- ↑ Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 269–270
- ↑ Algirdas Sabaliauskas. „Iš kur jie?“ – Vilnius, Lietuvių kalbos institutas, 1994. // psl. 381.
- ↑ Żagory (1). Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XIV (Worowo — Żyżyn). Warszawa, 1895, 728 psl. (lenk.)
- ↑ http://www.15min.lt/naujiena/kultura/renginiai/zagare-oficialiai-tapo-lietuvos-kulturos-sostine-2015-29-480700?cf=df#_
- ↑ Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 2 (Дабанъ — Кяхтинское Градоначальство). СПб, 1865, 219 psl.
- ↑ Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 2 (Дабанъ — Кяхтинское Градоначальство). СПб, 1865, 219 psl.
- ↑ Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
- ↑ Žagarė. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 861 psl.
- ↑ Žagarė. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, XII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1984. T.XII: Vaislapėlis-Žvorūnė, 461 psl.
- ↑ Žagarė. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 627
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
- ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
- ↑ Šiaulių apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
- ↑ 2011 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2021-10-28 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ 2001 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2016-03-06 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ 1923 m. surašymo duomenys
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Apie Šiaulių apskrities miestus ir miestelius Archyvuota kopija 2006-09-29 iš Wayback Machine projekto.
- Žagarės gamtinės ir kultūrinės vertybės Archyvuota kopija 2007-09-27 iš Wayback Machine projekto.
- Monografija „Žagarė“
- Žagarės dvaras Archyvuota kopija 2015-05-18 iš Wayback Machine projekto.
- Žagarės vyšnių festivalis
| ||||||||||||||
