Emerikas Gailevičius
| Emerikas Gailevičius | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1874 m. spalio 5 d. Žagarė |
| Mirė | 1949 m. sausio 17 d. (74 metai) Hamburgas |
| Vaikai | Stasys Gailevičius |
| Veikla | kompozitorius, kapelmeisteris |
| Alma mater | Varšuvos muzikos institutas, Maskvos konservatorija |
Emerikas Gailevičius (1874 m. spalio 5 d. Žagarė – 1949 m. sausio 17 d. Hamburgas) – Lietuvos kompozitorius, kapelmeisteris.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Sūnus Stasys Gailevičius. Mokėsi Rietavo muzikos mokykloje, Varšuvos muzikos instituto kontraboso, kapelmeisterių, kompozicijos klasėse, Maskvos konservatorijos S. Tanejevo kompozicijos klasėje.
Griežė kariniame orkestre Rygoje, Zimino operos teatre Maskvoje. Nuo 1920 m. Valstybės teatro kontrabosininkas, koncertmeisteris, nuo 1922 m. prie Švč. Trejybės bažnyčios veikusios Šv. Cecilijos muzikos mokyklos mokytojas ir vedėjas, nuo 1929 m. ir Kauno karo muziejaus orkestro kapelmeisteris. 1925–1933 m. Kauno muzikos mokyklos, nuo 1933 m. Kauno konservatorijos klarneto ir kontraboso, nuo 1934 m. ir kapelmeisterių klasės vedėjas. Nuo 1944 m. gyveno Vokietijoje.
Kūryba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Sukūrė kantatą „Darius ir Girėnas“ (išl. 1938 m.), intermezzo simfoniniam orkestrui „Vestuvinė eisena“, maršų, fantazijų, parafrazių pučiamųjų ir simfoniniams orkestrams, chorų, dainų. Rinko ir harmonizavo liaudies dainas. Instrumentavo J. Žilevičiaus simfoniją (1922 m.), Č. Sasnausko „Requiem“ (1936 m.), J. Naujalio simfoninę poemą „Ruduo“ (1930 m.) ir kitus šio kompozitoriaus kūrinius, V. Kudirkos „Tautišką giesmę“.[1]
Mokiniai: Povilas Bekeris, Juozas Gaudrimas, Klemensas Griauzdė, Bronius Jonušas.
Įvertinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Arvydas Karaška. Emerikas Gailevičius. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 326 psl.