Džiazas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Džiazas
Stilistinės ištakos: Afroamerikietiška muzika ir jos žanrai

Kiti ikidžiaziniai stiliai

Kultūrinės ištakos: XX a. pradžia, Naujasis Orleanas, JAV
Tipiniai muzikiniai instrumentai: SaksofonasTrimitasTrombonasKlarnetasFortepijonasGitarakontrabosasBosinė gitaraBūgnaiVokalas
Vyraujantis populiarumas:
1920–1970 m.

Džiazas – profesionali improvizacinės muzikos rūšis, susiformavusi XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Džiazas atsirado iš afroamerikietiškos muzikos, kuri jungia Afrikos ir Europos muzikos tradicijas.

Džiazo stilistinės ištakos[taisyti | redaguoti kodą]

Manoma, kad didžiausią įtaką džiazo raidai padarė afroamerikietiška muzika. Ši muzika pradėjo formuotis XVII a., kai į Ameriką buvo atvežti pirmieji juodaodžiai vergai iš Vakarų Afrikos. Panašiu metu iš Europos į Ameriką atvyko ir baltieji išeiviai. Taip Amerikoje pradėjo asimiliuotis dvi, visiškai skirtingais bruožais pasižyminčios, muzikos kultūros. Afrikos muzikai būdinga aštri, sinkopinė ritmika, ji neturi vedamojo tono, kvadratinės periodų struktūros. Šiai muzikai būdinga poliritmija, trumpi melodiniai motyvai. Afrikos muzikos pagrindinis elementas yra improvizacija. Dar vienas specifinis bruožas – šios muzikos neįmanoma užrašyti natomis.

Afrikos muzika Amerikoje susijungė su Europos muzikos tradicijomis ir šitaip susiformavo afroamerikietiška muzika. Ji formavosi 300 metų – nuo XVII iki XIX a. Galutiniai jos stiliai susiformavo tik XIX a. Pagrindiniai afroamerikietiškos muzikos žanrai: darbo dainos, spiričiueliai, baladės ir kt.

Afroamerikietiška muzika padėjo atsirasti kai kuriems ikidžiaziniams stiliams: archajiškajam bliuzui, barrelhouse stiliui, įvairaus pobūdžio šokiams, regtaimams, afroamerikietiškai religinei muzikai.

XIX a. pab. afroamerikietiškos muzikos pagrindu susiformavo džiazas.

Džiazo muzikos elementai, pagrindiniai bruožai[taisyti | redaguoti kodą]

Džiazui būdinga:

  • Metroritminė pulsacija – reguliarus, nuolat pasikartojantis ritmas, dar vadinamas beat. Jis pasireiškia akcentuojamų takto dalių skaičiumi. Beat apibūdina metrinių ir ritminių akcentų santykius: grojant griežtai organizuotą pagrindinė pulsą (ground beat), kontrasto principu kuriama laisvesnė ir lankstesnė melodijos ritmika. Šis kontrastas tarp dviejų elementų kuria įtampos ir impulsyvumo įspūdį.
  • Trumpi ostinatiniai motyvai
  • Polimetrinė ritmika
  • Melodiniai bliuzo elementai
  • Ekspresyvus intonavimo tipas (hot)
  • Individualus skambesys (sound) – tai džiazo stiliaus kategorija, išskirianti nepakartojamą, individualų kiekvieno džiazo kūrėjo skambesį
  • Specifinė artikuliacija ir kalbos elementų mėgdžiojimas (scat, growl, wah-wah ir kt.)
  • Pabrėžtas ritminis pradas
  • Respondorinė balsų sąšauka (call and response)
  • Kolektyvinė ar solisto improvizacija iš anksto sutarus, tačiau nebūtinai fiksuojama natomis

Pavadinimo reikšmė ir pagrindiniai raidos etapai[taisyti | redaguoti kodą]

Kodėl šis stilius pavadintas džiazu, iki šiol negali atsakyti nei džiazo kritikai, nei patys kūrėjai. XIX a. juodaodžiai žodį „jazz“ vartojo ekstazei ir susižavėjimui, seksualioms aistroms, ekspresyvumui apibūdinti. Pirmą kartą šis stiliaus pavadinimas buvo pavartotas 1913 m. viename iš San Francisko laikraščių. Džiazas – nuolat kintantis, evoliucionuojantis muzikos stilius. Per savo palyginti trumpą gyvavimo laikotarpį jis daug kartų keitėsi, buvo reformuotas. Sąlyginai džiazą galima skirstyti į 3 raidos etapus:

  1. Tradicinis džiazas (1900–1940)
  2. Modernusis džiazas (1950–1960)
  3. Avangardinis džiazas (nuo 1960)

Tradicinis džiazas (1900–1940)[taisyti | redaguoti kodą]

Tradicinis džiazas pirmiausia siejamas su nedideliais Naujojo Orleano orkestrais, iš kurių vėliau susiformavo bigbendai. Tradiciniam džiazui priskiriami Naujojo Orleano ir Čikagos stiliai, diksilendas, svingas ir jo atmainos. Taip pat jam priskiriama afroamerikietiški vokalinės muzikos žanrai: gospelas, spiričiueliai, baladės, archajiškasis bliuzas bei instrumentinės muzikos fortepijoniniai žanrai – regtaimai, stride, boogie-woogie ir kt. Nedidelių džiazo orkestrų pagrindiniai stiliai, padarę daug įtakos jų raidai, yra Naujojo Orleano stilius, Čikagos stilius ir diksilendas.

Naujojo Orleano stilius[taisyti | redaguoti kodą]

Naujojo Orleano džiazo stilius – pats seniausias džiazo stilius, susiformavęs XIX a. pab.–XX a. pr. Šis stilius turėjo labai didelę reikšmę tolimesnei džiazo raidai. Naujojo Orleano stilių formavo nedideli orkestrai, groję įvairiose Naujojo Orleano pasilinksminimo vietose: gatvėse, kavinėse, burlaiviuose ir kt. Iš pradžių tai buvo mėgėjiški juodaodžių orkestrai.

Ilgainiui atsirado pagrindiniai Naujojo Orleano stiliaus džiazo atlikėjai – džiazo tėvu tituluojamas L.Armstrongas, K.Oliveris, K.Ory ir kiti. Jų vadovaujami orkestrai plačiai išgarsėjo ir prisidėjo prie tolimesnės džiazo raidos. Šie kolektyvai išsiskyrė savitu ir originaliu grojimo stiliumi, įdomiomis kompozicijomis bei improvizacijomis.

Naujojo Orleano stilius grindžiamas liaudies melodijų improvizavimu. Buvo suformuota grojimo ir improvizavimo tvarka: melodiją groja kornetas, jam pritaria klarnetas ir ritminių instrumentų grupė. Trombonas groja boso liniją ir taip išlaiko visą kūrinio harmoninį pagrindą. Ritmikai būdingas ketvirtinių beat’as. Dėl akcentuojamų stipriųjų takto dalių N.Orleano stiliaus kompozicijos turi daug maršui būdingų požymių. Improvizacijos grojamos dvigubai greičiau nei originali tema, joms būdinga kvadratinė struktūra ir atskiras kiekvieno instrumento solinis, improvizacinio pobūdžio epizodas.

XX a. II dešimtmetyje, išpopuliarėjus kitiems džiazo stiliams, Naujojo Orleano stilius buvo užmirštas. Vėl pradėtas propaguoti V dešimtmetyje, atsiradus moderniajam džiazui.

Čikagos stilius[taisyti | redaguoti kodą]



Vikiteka