Pereiti prie turinio

Klėtis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Klėtis – pastatas javams bei drabužių atsargoms laikyti, miegoti.

Būdavo statoma be pamatų arba ant kampuose padėtų akmenų, ąžuolinių trinkų. Stogas dažniausiai būna gegninės konstrukcijos, dvišlaitis, rečiau keturšlaitis ar laužtiniais galais, dengtas šiaudais, malksnomis, tošimis, kartais dar ir plona velėna. Dauguma klėčių turi 1–2 metrai pločio prieklėtį (paprastai atvirą), jo stogas dažnai paremtas stulpeliais (kolonomis). Klėtys būdavo vienaaukštės ir dviaukštės.

Įvairios klėties dalys būdavo puošiamos išdrožomis: durys – saulutėmis, roželėmis, eglutėmis, spiralėmis; langų rėmai – žalčiukais; prieklėčio stulpeliai – paukščių, žalčių, žirgų figūromis; stogo galai – dvailų (dvigubų) žirgelių, paukščių, ragų figūromis.[1]

Rytų Aukštaitijoje, Dzūkijoje būdingos mažos klėtys, Šiaurės Lietuvoje, Vidurio Aukštaitijoje, Suvalkijoje – didesnės, kartais sudvigubintos, dviaukštės. Dvarų ir stambiųjų ūkininkų trobesys grūdams laikyti dažniausiai vadintas svirnu.

Žemaičių klėtys

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aukštaičių klėtys

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. klėtis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006