Žeberklas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Žeberklas – svaidomasis žvejojimo ir medžiojimo įrankis. Primityviausias, iš kaulo arba rago pagamintas žeberklas, vartojamas nuo ankstyvojo paleolito iki šiol Afrikos, Okeanijos ir Amerikos pirmykščių genčių. Raginis žeberklas su išpjaustytomis užkarpomis Lietuvos teritorijoje buvo vartojamas nuo vėlyvojo paleolito; mezolite žeberklas buvo su titnago užkarpomis. Nuo I tūkstantmečio pr. m. e. II pusės žvejybai dažniausiai naudoti žeberklai, turintys geležinius daugiadančius antgalius.

XIX a. ir XX a. pirmoje pusėje kaimo kalviai gamino įvairius žeberklus: su lenktomis užkarpomis, įkaltomis į kotą; sukaltomis į lentelę užkarpomis, pritvirtintą prie žeberklakočio; iškirstus iš 1 geležinės plokštelės, įtvirtintos į kotą ir kt.

Žeberklu draudžiama žvejoti nuo XIX a. pabaigos.[1]

Žodžio kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žodis žeberklas (anksčiau žuberklas) kilęs nuo žodžių žuvis + besti („smeigti, durti“). [2]

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ŽeberklasLietuviškoji tarybinė enciklopedija, XII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1984. T.XII: Vaislapėlis-Žvorūnė
  2. Vincas Urbutis. Baltų etimologijos etiudai / Vilnius, „Mokslas“, 1981. 127 p.