Kaplys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Neolito kaplys

Kaplys – vienas iš archeologiniuose tyrimuose randamų archeologinių radinių, įrankis žemei purenti arba kasti.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kaplys naudotas nuo akmens amžiaus. Seniausi įrankiai buvo mediniai, vėliau juos sudarė ant medinio koto užmauta arba pritvirtinta kaulinė, raginė, akmeninė ar geležinė galvutė skersiniais ašmenimis. Ankstyviausi daryti iš vieno medžio gabalo, kartu su kotu, nuo vėlyvojo neolito prie medinių kotų imta tvirtinti ragines arba akmenines galvutes.

Klasifikacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Skiriami: gludinti įtveriamieji apvalaini, trapeciniai, keturkampiai, kurpeliniai su skyle kotui kapliai, tarp jų ir gyvatgalviai. Gyvatgalviai kapliai būdingi tik vakarų baltams. neolito pabaigoje ir bronzos amžiaus pradžioje kasdieniniam darbui buvo naudojami grubiai tašyti kapliai be skylės kotui. Kaplys naudotas ir šaknims kasti, titnagui iš kreidos lupti. Nuo II a.III a. pradžios pradėta naudoti geležinius kaplius.

Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos teritorijoje ankstyviausi naudoti kapliai žinomi iš viduriniojo neolito, iki 3 tūkstantmečio pr. m. e. pabaigos gyvenviečių (Šventosios gyvenvietė). Jie buvo su skyle tiesiam arba su įmova lenktam mediniam kotui. Daugiausia jų rasta VI a.VII a. Pašušvio ir VI a.IX a. Jauneikių kapinynuose, iš viso 50. Kapliai dažniausiai buvo moterų kapų įkapės. Panašūs kapliai būdingi ir I tūkstantmečio pirmajai pusei, jų rasta Maišiagalos piliakalnio XIV a. kultūriniuose sluoksniuose. [1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Adolfas Tautavičius. Kaplys. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. - 363 psl.