Rankiojimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Rankiojimas, rinkimas – viena iš pirmykščio ūkio formų, gamtoje aptinkamų augalų valgomų sėklų, vaisių, šaknų ir kitų augalų dalių, valgomų dumblių, grybų vaisiakūnių, gyvūnų (moliuskų, varliagyvių, kai kurių vabzdžių, paukščių jauniklių ir kiaušinių), medaus rinkimas maistui.

Akmens amžiaus pradžioje kartu su medžiokle, vėliau ir su žvejyba buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Dėl pirmykščio darbo pasidalijimo daugiausia rankiojo moterys ir vaikai. Rankiota rankomis bei naudojant paprasčiausius specialius įrankius, tokius kaip kasamoji lazda, ar specialios mentelės dvigeldžiams moliuskams nulupinėti (tasmanų gentys).

Kartais augalinio maisto rankiojimas buvo susijęs su sudėtingesne veikla. Kai kurios gentys prieš liūčių sezoną padegdavo žolę, kad liūčių sezono metu augalai vešliau augtų. Kai kur drėkindavo sklypus su savaime augančiais maistiniais augalais. Vėliau panaši tobulinama augalų rankiojimo technologija virto rankine žemdirbyste.

Kaip pagrindiniu verslu, rankiojimu iki XIX a. ir vėliau vertėsi tropinių kraštų Pietų Amerikos indėnai ir Australijos aborigenai; kitur, po to, kai buvo pradėta kultivuoti žemdirbystė ir gyvulininkystė, rankiojimas tapo pagalbine ūkio šaka.[1]

Ir dabar populiarūs grybavimas, riešutavimas bei uogavimas yra iki dabar išlikusi rankiojimo forma.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Rankiojimas. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IX t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1982. T.IX: Pintuvės-Samneris, 326 psl.