Jauja

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Jauja arba duobaklojimo dalis arba atskiras pastatas, skirtas javams, linams, kanapėms džiovinti.

Dažniausiai jauja būdavo renčiama iš apvalių rastų, lubos apkrečiamos moliu, kertėje įrengiama krosnis arba duobė laužui, viršuje – kilnojami ar̃dai, skirti javams džiauti, padėti ant sijų, įtaisytų pasieniais. Šonuose būdavo peludės – patalpos pelams laikyti. Vienu metu jaujoje buvo džiovinama iki 4 vienkinkių javų vežimų.

Jaujos plito XVIXIX a. Rytų ir Pietryčių Europoje; Lietuvoje jauja išliko iki XX a. vid., naudota džiovinti ir minti linams. Kai kada jaujoje nakvodavo į vestuves ar laidotuves suvažiavę svečiai, sudegus gyvenamajam namui, apsigyvendavo ir visa šeima.

Liaudies pasakose jauja minima kaip įvairių dvasių būveinė. Jaują mini daugelis apie Lietuvą rašiusių keliautojų: A. Gvanjinis, F. Pretorijus, T. Lepneris.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. JaujaLietuviškoji tarybinė enciklopedija, V t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1979. T.V: Janenka-Kombatantai, 34 psl.