Pereiti prie turinio

Atlantinė silkė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Silkė)
Clupea harengus
Atlantinė silkė (Clupea harengus)
Atlantinė silkė (Clupea harengus)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
( Animalia)
Tipas: Chordiniai
( Chordata)
Potipis: Stuburiniai
( Vertebrata)
Antklasis: Kaulinės žuvys
( Osteichthyes)
Klasė: Stipinpelekės žuvys
( Actinopterygii)
Būrys: Silkiažuvės
( Clupeiformes)
Šeima: Silkinės
( Clupeidae)
Gentis: Paprastosios silkės
( Clupea)
Rūšis: Atlantinė silkė
( Clupea harengus)
Binomas
Clupea harengus
Linnaeus, 1758
FishBase
   Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Atlantinė silkė (Clupea harengus) – silkiažuvių būrio žuvis. Tai viena iš gausiausių žuvų rūšių pasaulyje. Paplitusios abiejose Atlanto pusėse, telkiasi į didelius būrius. Išauga iki 45 cm ilgio ir sveria daugiau nei pusę kilogramo. Minta irklakojais bei aukštesniaisiais vėžiagyviais, nedidelėmis žuvimis. Silkėmis minta ruoniai, banginiai, menkės ir kitos didesnės žuvys.

Atlantinių silkių žvejyba ilgą laiką buvo svarbi Naujosios Anglijos ir Kanados Atlanto vandenyno pakrantės provincijų ekonomikos dalis. Čia silkės buriasi santykinai netoli kranto į milžiniškus būrius, ypač pusiau uždarose Meino ir Šventojo Lauryno įlankose. Šiaurės Atlanto silkės būriai siekia iki 4 kubinių kilometrų ir telkia iki 4 milijonų žuvų.

Ekologinė reikšmė

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Silkės suvartoja didžiulius zooplanktono kiekius, taip panaudodamos vėžiagyvių biomasę pelaginėje zonoje. Savo ruožtu silkės yra pagrindinis grobis aukštesniame trofiniame lygmenyje esančioms rūšims.

Geografinis paplitimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Atlantinė silkė paplitusi abiejose Atlanto pusėse, nuo Meino įlankos, Šventojo Lauryno įlankos, Fandžio įlankos, Labradoro jūros, Deiviso sąsiaurio, Boforto jūros iki Danijos sąsiaurių, Norvegijos jūros, Šiaurės jūros, Baltijos jūros (atskiras porūšis), Lamanšo sąsiaurio, Keltų jūros ir Biskajos įlankos.

Lietuvoje maistui silkės gabentos iš Vakarų Europos jau nuo XIII a. pab.–XIV a. pr. Jas iki XVI a. pr. dažniausiai veždavo Hanzos pirkliai (per Gdanską, Rygą, Karaliaučių). Vėliau buvo nuolat vežamos iš Europos šalių. Nuo XVIII a. iki 1811 m. Vilniuje silkėmis prekiavo druskininkų cechas. Tarpukario Lietuvoje silkės per Klaipėdą į Lietuvą vežtos iš Jungtinės Karalystės. 1929–1938 m. atlantinė silkė sudarė 97,9 % visos į Lietuvą įvežtos žuvies. Vienam Lietuvos gyventojui vidutiniškai teko 4,8 kg silkės. 1950–1969 m. lietuvių žvejai silkes žvejojo Atlanto vandenyne (vėliau dėl menkstančių išteklių žvejyba apribota).

Lietuvoje silkė tradiciškai būdavo pasninko maistas; sūdyta arba kepta valgyta su virtomis bulvėmis, duona, jos sūrime buvo mirkomos daržovės. Žemaičiai silkių dėdavo į pusryčių košę, o miltuose pavoliotų ir ant žarijų pakepintų įtrindavo į rūgusį pieną. Nuo XX a. vid. paplito vadinama silkė „pataluose“: marinuota silkė su virtų daržovių (morkų, burokėlių), svogūnų, grybų garnyru.[1]

  1. Atlantinė silkė. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 665–666
Clupea harengus