Medžioklė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Lapių medžioklė su skalikais
Artemidė – senovės graikų medžioklės deivė

Medžioklė – tikslingas laukinių žvėrių, paukščių ir kai kurių stambiųjų roplių (pvz., krokodilų) sekimas, tykojimas, persekiojimas, šaudymas arba gaudymas.[1] Tai gali būti verslas, pramoga ar apsirūpinimo maistu būdas.

Šiais laikais daugiausia medžiojama medžiokliniais šautuvais (su optiniais taikikliais ar be jų), taip pat spąstais, tinklais, kitomis gaudyklėmis, aptvarais. Banginiai ir kai kurie kiti jūrų gyvūnai gali būti medžiojami žeberklais. Labiausiai paplitę medžioklės būdai yra šaudymas (varovams varant su medžiokliniais šunimis ar be jų, tykojant, sėlinant) ir gaudymas (spąstais, tinklais ar pasitelkiant medžioklinius šunis).

Senovėje būdavo medžiojama naudojant šaltus ginklus (ietis, akstis, lankus, arbaletus, bolas, bumerangus, svaidykles ir pan.), žeberklus, taip pat naudojant medžioklinius šunis, medžioklinius paukščius (sakalus, vanagus, erelius ir pan.), gepardus ir pan.

Skiriama:

  • Teisėta medžioklė, kai medžiojama laikantis tam tikrų taisyklių (patvirtintų valstybės ar, senosiose kultūrose, bendruomenės papročių).
  • Brakonieriavimas, kai medžiojama nesilaikant galiojančių reglamentuojančių aktų – medžiojant draudžiamu metu, neleidžiamas medžioti rūšis, viršijant leistą sumedžioti limitą.

Medžioklės istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Medžioti daugelyje pasaulio vietų pradėta paleolite. Iš pradžių medžiota kolektyviai. Ilgainiui tobulėjo medžioklės priemonės: seniausios medžioklės priemonės buvo akmenys, akmens kirviai, kuokos, akstys, ietys. Mezolite buvo išrastas lankas, turėjęs didelę reikšmę medžioklės raidai. Neolite medžioti pradėta su šunimis, vėliau – su arkliais, medžiokliniais paukščiais. XII a. pasirodė šaunamieji ginklai; pamažu daugumoje šalių pradėta medžioti ir medžiokliniais šautuvais, paplito įvairūs medžioklės būdai, naudojami ir dabar.

Medžioklės reikšmė žmogaus gyvenime ilgainiui keitėsi. Pirmykštėje bendruomenėje medžioklė kurį laiką buvo žmogaus egzistencijos pagrindas, svarbiausias maisto ir aprangos šaltinis.

Neolite, mažėjant didžiųjų žvėrių ir paukščių ištekliams, ėmė mažėti ir medžioklės, kaip svarbiausio žmonių pragyvenimo šaltinio, reikšmė, ypač, kai žmonės susirado naujų maisto šaltinių. Vis dėlto Europoje iki Tacito laikų (I a.) buvo išlikę tautų, kurios gyveno vien iš medžioklės.

Nuo naujųjų laikų pradžios medžioklė vis labiau darėsi kilmingųjų gyventojų privilegija. Vėliau medžioklę ėmė varžyti privati žemės nuosavybė.

Medžioklės būdai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lukas Kranachas Vyresnysis. Medžioklė nettle Hartenfelso pilies (1540 m.). Pavaizduota medžioklė varant.
Kanutas Ruseckas. Stumbro medžioklė

Medžioklės būdai – veikos būdai sugauti gyvūnus, sumedžioti medžiojamuosius žvėrys ar paukščiais.

Medžioti Lieuvoje galima šiais būdais:

  • varant – kai medžiojamuosius gyvūnus medžiotojų, stovinčių ant žemės ar esančių tam tikruose bokšteliuose, medžiotojų linijoje ir jos flanguose, ar kitose tikėtinose medžiojamųjų gyvūnų pasirodymo vietose, link gena varovai su šunimis ar be jų arba tik medžiokliniai šunys. Medžiotojų, varovų skaičius neribojamas;
Bruno Liljefors. Ančių medžioklė
  • sėlinant – kai prie medžiojamojo gyvūno prisėlinama, gyvūną pabaido ar sustabdo medžioklinis šuo, medžiojamasis gyvūnas priviliojamas viliokliu ar vilbyne. Vandens paukščius, bebrus, ondatras leidžiama medžioti iriantis irkline (motorine) valtimi. Medžioklė sėlinant leidžiama tik šviesiuoju paros metu – ne anksčiau kaip pusantros valandos iki saulės patekėjimo ir ne vėliau kaip pusantros valandos saulei nusileidus;
Dean Wolstenholme. Kurtai vejasi kiškį
  • su šunimis – kai su medžiokliniais šunimis žvėrys gaudomi jų urvuose ar nameliuose arba yra šaudomi šunų išvaryti iš urvų ar namelių, ar jie gaudomi atkasant urvą, arba kai šuo pasiveja ir pagauna plėšrųjį žvėrį ar kiškį;
  • grandine – kai medžiotojai, sustoję linija, eina atviru lauku. Šiuo būdu draudžiama medžioti miške ir krūmuose, taip pat, kai neįmanoma išlaikyti tiesios grandinės ir užtikrinti šūvio saugumo;
  • katilu – kai medžiotojai eina į centrą, apsupę tam tikrą lauko plotą;
  • su plėšriaisiais paukščiais – kai smulkioji fauna gaudoma, pasitelkus specialiai apmokytą plėšrųjį paukštį;
  • spąstais, gaudyklėmis – kai gyvūnai gaudomi gyvi ir nesueisti arba plėšrieji žvėrys (išskyrus vilkus), bebrai ir ondatros gaudomi spąstais, kurie garantuoja staigią pagauto gyvūno žūtį ir pagal jų naudojimo sąlygas garantuoja, kad nebus sugauti kiti gyvūnai, kuriems gaudyti jie nėra skirti;
  • su vėliavėlėmis – kai medžiojamieji gyvūnai medžiojami medžioklės plotų dalį apjuosiant specialia virve su vėliavėlėmis.

Iki 2004 m. balandžio 1 d. buvo galima gaudyti už galūnės sulaikančiais spąstais – kai tokio tipo spąstai naudojami tik gaudant bebrus.

Medžioklėje leidžiama naudoti tik kilmės dokumentus turinčius medžioklinių veislių šunis.

Medžioti suaugusius elninių žvėrių patinus gali tik medžiotojo selekcininko kvalifikaciją turintis medžiotojas.

Medžioklė Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvoje pradėta medžioti jau mezolite. Iki žemdirbystės ir gyvulininkystės paplitimo (V-VIII a.) medžioklė buvo vienas svarbiausių pragyvenimo šaltinių. Didelę ūkinę reikšmę ji turėjo iki XIX a.

Pirmą kartą medžioklę teisiškai ėmė reguliuoti 1557 m. valakų įstatymas, vėliau – Lietuvos statutai. 17951914 m. galiojo Rusijos medžioklės įstatymai (išskyrus Klaipėdos kraštą: jame galiojo Vokietijos medžioklės įstatymai).

1920 m. spalio 27 d. Tado Ivanausko, Povilo Matulionio, Elijošiaus Nonevičiaus, Jeronimo Paulionio bei leitenantas Broniaus Žvynio iniciatyva pateiktas prašymas Kauno miesto ir apskrities viršininkui įsteigti Lietuvos medžiotojų draugiją[2]. Tais pačiais metais išleistos laikinosios medžioklės taisyklės. 1921 m. spalio 7 d. įsteisinta Lietuvos medžiotojų draugija. 1922 m. valstybinius miškus pradėta medžioklei nuomoti. 1937 m. išleistos medžioklės įstatymui vykdyti taisyklės. 1946 m. išleistos sovietinės medžioklės taisyklės. 1960 m. prisijungus žvejų draugijai įsteita Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija (LMŽD).

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Medžioklė Lietuvoje 1941–2007 metais (sud. Antanas Mališauskas). – Kaunas: Aušra, 2008. – 330 p.: iliustr. – ISBN 978-609-400-001-0

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

Vikicitatos

Wikiquote logo
Puslapis Vikicitatose
Wikimedia alt gold.svg

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.