Fabijonas Kemėšis
| Fabijonas Kemėšis | |
|---|---|
| |
| Vaižgantas perduoda laikraščio „Viltis“ redaktoriaus pareigas Kemėšiui | |
| Gimė | 1880 m. vasario 25 d. Vastapai, Aluntos valsčius |
| Mirė | 1954 m. sausio 21 d. (73 metai) Marijinskas, Kemerovo sritis |
| Veikla | kunigas, ekonomistas |
| Alma mater | 1902 m. Kauno kunigų seminarija, 1924 m. Amerikos katalikų universitetas |
Fabijonas Kemėšis (1880 m. vasario 25 d. Vastapai, Aluntos valsčius – 1954 m. sausio 21 d. Marijinskas, Kemerovo sritis) – Lietuvos kunigas, ekonomistas, ekonomikos daktaras (1924 m.).
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1890–1895 m. mokėsi Palangos progimnazijoje, 1895–1897 m. Liepojos gimnazijoje. 1897–1902 m. studijavo Kauno kunigų seminarijoje.
1902–1907 m. Tauragės, 1907–1908 m. Subačiaus, 1908–1911 m. Vabalninko vikaras.[1][2] 1911–1913 m. dirbo Vilniuje laikraščio „Viltis“ redakcijoje.
1913 m. išvyko į Škotiją, kur redagavo „Išeivių draugą“. 1914 m. persikėlė į JAV, redagavo „Draugą“, „Darbininką“, „Pažanga“, kartu iki 1922 m. ėjo vikaro pareigas Čikagoje, Detroite.
1914 m. inicijavo katalikų politinį suvažiavimą, kuriame įsteigtas Tautos fondas Lietuvos laisvės kovai paremti ir įkurta Amerikos lietuvių taryba. 1914 m. padėjo įsikurti Amerikos lietuvių Romos katalikių moterų sąjungai ir jos žurnalui „Moterų dirva“, 1915 m. padėjo įsteigti ir leisti žurnalą „Vytis“. [3] 1915 m. jo iniciatyva įsteigta Šv. Juozapo lietuvių Romos katalikų darbininkų sąjunga. 1917 m. padėjo leisti laikraštį „Garsas“. 1918 m. su lietuvių delegacija lankėsi pas JAV prezidentą Vudro Vilsoną Lietuvos nepriklausomybės reikalais. 1924 m. Vašingtone baigė Amerikos katalikų universitetą ir grįžo į Lietuvą.
1924–1940 m. ir 1941–1944 m. Lietuvos žemės ūkio akademijoje dėstė politinę ekonomiją, žemės ūkio kooperaciją, anglų kalbą, nuo 1924 m. Žemės ūkio ekonomijos ir politikos, nuo 1928 m. Bendrosios ekonomijos katedros vedėjas, nuo 1927 m. profesorius. 1924–1935 m. ir 1942–1944 m. Šv. Povilo bažnyčios (Akademija) rektorius. 1930 m. tapo Kauno kapitulos garbės kanauninku. 1945 m. paskirtas Viešintų, 1946 m. – Pandėlio klebonu. 1946 m. suimtas. 1946–1949 m. kalintas Šilutėje, vėliau Marinske prie Kemerovo.
Pasirašinėjo Uosio slapyvardžiu arba tikrąja pavarde. Parašė brošiūrų ir stambesnių mokslinių knygų bei straipsnių. Kritikavo kapitalizmą, skatino imtis amatų ir prekybos, per kooperaciją siekti krikščioniškosios vienybės. Steigė savišvietos, savišalpos, blaivybės draugijas. Rašė Lietuvos ir JAV lietuvių periodinėje spaudoje.[4]
Žymūs apdovanojimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 1928 m. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3-ojo laipsnio ordinas
Atminimo įamžinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 1995 m. Pandėlyje atidengta ąžuolinė atminimo lenta, 32x110 cm, su bareljefu [5] (aut. L. Juozonis)
Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Pramoninės demokratijos pagrindai, Bostonas, 1923 m.
- Socialinės bei politinės ekonomijos įvadas, 1938 m.
- Socialinis Kristaus religijos pobūdis, 1938 m.
- Am. lietuvių R. Katalikų susivienijimo istorija, 1886–1939, 1940 m.
- Krikščioniškosios ekonomijos linkme, išl. 1997 m.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ http://www.samogit.lt/krastieciai/dbaze/straipsniai/2921.htm Archyvuota kopija 2018-05-26 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Kun. prof. Fabijono Kemėšio sukaktuvės // Lietuvos aidas, 1930 m. vasario 25 d., Nr. 46 (827). – 3 psl.
- ↑ Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 220 psl.
- ↑ Vincentas Lukoševičius. Fabijonas Kemėšis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. - 726 psl.
- ↑ Kraštotyrininko kelias, Leonas Juozonis, Kaunas: Gabija, 2002, p. 30