Zubovų rūmai
| Zubovų rūmai (Didždvaris) | |
|---|---|
 Zubovų rūmai (atvirukas)
| |
| Vieta | Šiauliai |
| Įkurtas | XVIII a. pab. |
| Rūmų stilius | Klasicizmas |
| Bajorų giminės | Zubovai |
| Pastatų būklė | Restauruota |
| Savininkas | Šiaulių universitetas |
Zubovų rūmai (arba Didždvaris) – pastatas Šiauliuose, Aušros al. 50. Šiuo metu čia veikia Šiaulių universiteto Menų fakultetas.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Didesnė dalis rūmų pastatų buvo statyti po 1765 m., kai Šiaulių ekonomijos administratoriumi paskirtas Antanas Tyzenhauzas. Naujai suprojektuotas dvaro sodybos išplanavimas buvo parengtas (kaip ir pats miestas) klasicizmo stiliuje (stačiakampio struktūra), o beveik visa Joniškio gatvė buvo nugriauta.
Senieji rūmai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Nėra tikslių žinių, kada parke iškilo Šiaulių ekonomijos rūmai, kuriuos projektavo, matyt, pats D. Sakas. Jie stovėjo alėjos, kuria baigėsi Skersinė gatvė, gale, ant kalniuko. 1786 ir 1789 m. Šiaulių ekonomijos inventoriuje pažymėta, kad dviaukštė mūrinė ekonomijos administratoriaus rezidencija jau stovi. Greta jos, abipus žiedo karietoms privažiuoti, dar nebaigti du dviaukščiai mūriniai gyvenamieji pastatai. Tiesa, 1780 m. Antanas Tyzenhauzas, bankrutavus jo įsteigtoms manufaktūroms, apkaltintas valstybės lėšų švaistymu, buvo pašalintas iš pareigų, todėl, matyt, jam šiuose rūmuose apsistoti nebeteko.
Šalia rūmų buvo įrengtas stačiakampio plano parkas su vaismedžių sodu šiaurės vakarų pusėje. Inventoriuje suskaičiuota, kad dvaro sode augo 192 obelys, 39 kriaušės, 21 trešnė, 7 slyvos, jo pakraščiuose 63 liepos.
Ant rytinės dvaro ir miesto ribos dvaro žemėje pastatyti akmeniniai tvartai, namai dvaro tarnautojams ir darbininkams, arklidės (dabar Šiaulių apygardos teismas) su žirgų maniežu ir kiti ūkiniai pastatai. Sklypuose tarp dvaro ir turgaus aikštės buvo statomi namai amatininkams, o naujai nutiestoje Mintaujos (dabar Vilniaus) gatvėje jau 1783 m. stovėjo 26 mūriniai, 32 mediniai su fasadine mūro siena ir 6 mediniai namai. Šia gatve ėjo ir pietvakarinė dvaro riba, iki jos nuo dvaro rūmų vedė dabartinė Kaštonų alėja, kuri taip pat baigėsi klasikinio stiliaus vartais.
Zubovų valdymas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. Rusijos imperatorė Jekaterina II Šiaulių ekonomiją su centriniu dvaru atidavė savo favoritui, vienam iš Respublikos padalijimo iniciatorių Platonui Zubovui. 1807 m. birželio 14 d. Napoleonas Prūsijoje sumušė generolo Beningseno vadovaujamos rusų kariuomenės pajėgas. Išgąsdintas caras Aleksandras I, kunigaikštis Kurakinas ir kiti didžiūnai, laikinai apsigyvenę Šiauliuose, Didždvario rūmuose laukė diplomatinio karo tarp abiejų valdovų pabaigos. Tik, kai Aleksandras I, siekdamas išlaikyti sostą ir baudžiavinę santvarką, padarė daugybę nuolaidų, Napoleonas pasiūlė susitikti prie neutralaus Nemuno. Susitikimas baigėsi Tilžės taika. 1812 m. Tėvynės karo išvakarėse Aleksandras I vėl lankėsi Šiauliuose.
Platonui Zubovui mirus Šiaulių ekonomiją kurį laiką valdė jo brolis Valerijonas bei šio vaikai Aleksandras ir Platonas Zubovai, tačiau rūmuose jie negyveno. 1827 m. po teismų Šiaulių, Joniškio ir kitus dvarus Lietuvoje paveldėjo Platono Zubovo brolis, Rusijos kariuomenės generolas majoras Dmitrijus Zubovas. Vėliau dvarus valdė Nikolajus Zubovas (1832–1898), jo sūnus Vladimiras Zubovas (1862–1933).
Naujasis Didždvaris
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Didždvario vasaros rezidenciją (dabar Šiaulių universiteto Menų fakultetas) pradėjo statyti Dmitrijus Zubovas, nes senieji rūmai nebetiko nuolatiniam gyvenimui. Žiemą Zubovai gyveno Ginkūnų ir kituose dvaruose.
Zubovų nuo dvaro valdos atrėžtame ir dovanotame sklype, iš jų plytinėse Gubernijoje ir Aleksandrijoje pagamintų plytų 1898 m. pastatytame pastate įsikūrė mergaičių gimnazija (dabar Didždvario gimnazija).
Buvo rekonstruotas ir Didždvario parkas, kuris per visą XX a. buvo taisyklingos stačiakampio formos, o amžiaus pabaigoje tapo artimas angliškam laisvo išplanavimo stiliui. 1837–1845 m. parkas užėmė 8 dešimtines žemės. Miestiečiams buvo leidžiama laisvai pasivaikščioti po parką. 1921 m. 3,6 ha parkas ir Kaštonų alėja oficialiai padovanoti Šiaulių miesto savivaldybei. 1930 m. prie parko prijungtas dar vienas 7260 m² žemės sklypas, kuriame įrengti 2 teniso kortai, vaikų žaidimo aikštelės ir vasaros teatras.
Zubovams nustojus Didždvaryje gyventi, pastatai buvo rekonstruoti ir pritaikyti įstaigoms. 1923 m. dvaro pastatuose buvo įsteigtas Aušros muziejus, įsikūrė „Kultūros“ bendrovė. 1926 m., tiesiant toliau Aušros alėją, nugriauti nebenaudojami Ekonomijos rūmai, o 1934 m. ir dvaro vartai.
Politikos ir kultūros židinys
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Spaudos draudimo metais Didždvaris buvo tapęs vienu iš kontrabanda iš Rytprūsių atgabentos spaudos lietuvišku šriftu paskirstymo punktų. Į čia ją atgabendavo iš Gubernijos dvaro sandėlių ir išveždavo į aplinkinius kaimus bei miestelius. Vėliau taip buvo gabenamas „Varpas“, „Ūkininkas“, „Darbininkų balsas“, netgi „Iskra“ ir kita socialdemokratų literatūra.
1874 m. Šiaulių gimnazijos kairiųjų gimnazistų būrelis, vadovaujamas Jono Bielskio, suorganizavo slaptą nelegalios literatūros biblioteką. Biblioteką knygomis rėmusi Aleksandra Zubovienė, o kai policijai pradėjus domėtis moksleivių veikla bibliotekai pradėjo grėsti pavojus, priėmė ją į savo kambarius rūmuose. Iš vieno gimnazistų buto knygas vaikišku vežimėliu, pakinkytu mažu arkliuku poniu pervežė Zubovienės vaikai Olga ir Dimitrijus. Knygų iš dabar jau saugios bibliotekos, skaitytojams parūpindavo gimnazistas Vladimiras Zubovas.
1900 m. balandžio 14 d. vidaus reikalų ministrui patvirtinus visuomeninės bibliotekos draugijos įstatus bibliotekos skaitykla buvo atidaryta pačiuose Didždvario rūmuose antrame aukšte. V. Zubovas bibliotekai perdavė Šiaulių ekonomijos archyvą ir visą savo biblioteką. Dar 2000 knygų padovanojo Peterburgo knygų leidėja P. Popova. 1913 m. ši biblioteka jau turėjo 9270 tomų mokslinės ir grožinės literatūros, joje per metus lankydavosi iki 9000 skaitytojų.
1907 m. Vladimiras Zubovas buvo sumanęs leisti dienraštį „Spindulys“, tačiau negavo gubernatoriaus leidimo.
Gyventojai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Dvare ir jo pastatuose kaip Zubovų dvaro darbuotojai, tarnautojai gimnazijos moksleiviai ar Zubovų vaikų mokytojai gyveno:
