Ginkūnai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Portal.svg
Ginkūnai
20070930Ginkunu dvaras.JPG
Ginkūnų dvaras 2007 m.
Ginkunai COA.gif

Ginkūnai
Koordinatės 55°57′22″š. pl. 23°21′29″r. ilg. / 55.956°š. pl. 23.358°r. ilg. / 55.956; 23.358 (Ginkūnai)Koordinatės: 55°57′22″š. pl. 23°21′29″r. ilg. / 55.956°š. pl. 23.358°r. ilg. / 55.956; 23.358 (Ginkūnai)
Apskritis Šiaulių apskrities vėliava Šiaulių apskritis
Savivaldybė Šiaulių rajono savivaldybės vėliava Šiaulių rajono savivaldybė
Seniūnija Ginkūnų seniūnija
Gyventojų skaičius 2 877 (2011 m.)
Commons-logo.svg Vikiteka: GinkūnaiVikiteka
Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė)[1]
Vardininkas: Ginkū́nai
Kilmininkas: Ginkū́nų
Naudininkas: Ginkū́nams
Galininkas: Ginkū́nus
Įnagininkas: Ginkū́nais
Vietininkas: Ginkū́nuose

Ginkūnai – gyvenvietė Šiaulių rajono savivaldybės teritorijoje, greta šiaurės rytinės Šiaulių miesto ribos, prie kelio į Pakruojį. Seniūnijos centras, 5 seniūnaitijos (Aušros, Centro, Rasos, Svajonių, Švedės).

Yra paštas (LT-81033), išlikęs Ginkūnų dvaras, veikia Ginkūnų Sofijos ir Vladimiro Zubovų mokykla, dvi žemės ūkio bendrovės: „Ginkūnų paukštynas“, „Ginkūnų agrofirma“.

Ginkūnų pavadinimas yra kilęs iš asmenvardžio – nuo bajorų Ginkąnų pavardės.[2]

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Per Ginkūnus teka Kulpės intakas Švedė. Į pietryčius nuo Ginkūnų telkšo Švedės tvenkinys, į vakarus, jau Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje – Ginkūnų ežeras.

Aplinkinės gyvenvietės[redaguoti vikitekstą]

Blank-50px.png SUTKŪNAI – 2 km Blank-50px.png
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus RoseVents.svg Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
Degučiai – 14 km
PAKRUOJIS – 32 km
ŠIAULIAI – 5 km

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ginkūnai minimi nuo 1690 m. Kunigaikštis Platonas Zubovas, pirmasis šios giminės atstovas Lietuvoje, 1795 m. imperatorienės Jekaterinos II apdovanotas Šiaulių ekonomija. Turėdamas Jurbarko, Plungės ir Kretingos valdas, P. Zubovas 1805 m. nupirko Ginkūnus iš Kristiano Brodericho ir Johano Vendelio. 1805 m. gruodžio 30 d. Šiaulių Žemės teisme pripažinta, kad „kunigaikštis P. Zubovas perka nuo Kristiano Brodericho ir Johano Vendelio Ginkūnų gerybę su kaimele to pat vardo, turinčią valstiečių trobas, 24 vyriškas ir 18 moteriškas dūšias, karčemą, vėjo malūną ir leidimą naudotis Šiaulių ežeru“. XIX a. Ginkūnai tapo grafų Zubovų valdų administraciniu centru, suklestėjo Ginkūnų dvaras.

1896 m. dvaro rūmų rūsyje Sofija ir Vladimiras Zubovai įsteigė slaptą lietuvių mokyklą. XX a. pradžioje prie kaimo buvo įsteigtos Ginkūnų laisvamanių kapinės, 1966 m. miesto Ginkūnų kapinės.

Po Antrojo pasaulinio karo Ginkūnuose veikė MGB dalinių štabas. Buvo Ginkūnų daržininkystės tarybinio ūkio centrinė gyvenvietė. 1953 m. įsteigta biblioteka, 1957 m. kultūros namai, nuo 2001 m. kultūros centras. [3]

2003 m. patvirtintas Ginkūnų herbas.

2011 m. liepos 27 d. siautėjo viesulas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
19631968 m. Ginkūnų apylinkės centras
19681995 m. Šiaulių apylinkė
19952001 m. Šiaulių kaimiškoji seniūnija
2001 Ginkūnų seniūnijos centras


Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

P sociology.svg
P sociology.svg
Demografinė raida tarp 1923 m. ir 2011 m.
1923 m.sur. 1939 m. 1959 m.sur.[4] 1970 m.sur. 1976 m.[5] 1979 m.sur. 1985 m.[6] 1989 m.sur. 2001 m.sur. 2011 m.sur.
162
(dvare)
298 460 1 050 1 319 1 752 2 122 2 397 2 963 2 877


Sportas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvos vietovardžiai (VLKK, 2010 m.)
  2. „Ginkūnų istorija“. ginkunai.lt. Suarchyvuotas originalas 2016-04-24. Nuoroda tikrinta 2016-04-24. 
  3. Ginkūnai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 680-681 psl.
  4. Ginkūnai. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A–J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 563 psl.
  5. GinkūnaiLietuviškoji tarybinė enciklopedija, IV t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1978. T.IV: Gariga-Jančas, 98 psl.
  6. Ginkūnai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. 620 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]