Pergolė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Pergolė su bugenvilijomis apželdintu stogu Kanaruose

Pergolė (it. pergola<lot. pergula, 'priebutis, priestatas') – sodo arba parko statinys, pagal paskirtį – pavėsinė su 2 eilėmis lygiagrečiai stovinčių stulpų ar kolonų, laikančių lengvas sijas ar ažūrinę perdangą. Pergolės konstrukcija, tiek jos stogas, tiek tarpatramiai, dažnai būna apželdinti dekoratyviniais ir vijokliniais augalais (vynmedžiais, rožėmis).[1] Pergolė gali būti įrengiama kaip atskiras statinys, bet gali tarnauti ir kaip apsauginė pavėsinė nuo kaitrios saulės atviroje rūmų terasoje ar jungiamoji struktūra tarp paviljonų.

Pagal konstrukciją pergolės labai įvairios - nuo žalio medžių, krūmų ir vijoklinių augalų „tunelio“ virš tako ar kelio iki paprastos medinių grotelių perdangos ant metalinių atramų. Šiuolaikinėms pavėsinėms įrengti naudojamos lengvai surenkamos metalo, aliuminio, PVC ar medžio dalys. Stogas būna ažūrinis (grotuotas) arba suformuojamas iš skersinių sijų. Jis dažniausiai daromas tiesus, kartais šiek tiek lenktos formos, be to, ant stogo įtvirtintos skersinės sijos šiek tiek išsikiša už jo perimetro.[2]

Apie šio tipo statinius žinota jau senovės Egipte. Europoje jos paplito XVIXVII a. itališkuosiuose ir prancūziškuosiuose parkuose. Pergolės, kaip tradicinis dvarų parkų architektūros elementas, yra atkuriamos Lietuvos sodybose: Babtyno dvare, Kauno botanikos sode, Renavo dvare ir kt.[3]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

  1. [1]. Pergolė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVII (On-Peri). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010
  2. Kas toji pergolė ir kaip ją pritaikyti savo kiemui?. manonamai.lt
  3. Slėptis nuo karščių – į aristokratišką dvarų pavėsį. lrytas.lt