Patagonija

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Patagonija žemėlapyje

Patagonija (isp. Patagonia) – geografinis regionas Pietų Amerikos pietuose, apimantis pietines Argentinos ir Čilės teritorijas. Driekiasi į pietus nuo 39° pietų platumos, tarp Ramiojo ir Atlanto vandenynų.

Tai retai gyvenamas, atšiauriu klimatu pasižymintis kraštas su dideliais pusdykumių, kalnų plotais, ežerų, salų ir fjordų gausa; vėliausiai kolonizuota Pietų Amerikos dalis.

Patagonijos plokščiakalnio kraštovaizdis. Le Leonos suakmenėjęs miškas
Painės Kordiljera Patagonijos Anduose
Juros periodo atodangos Kanjadon Asfalto vietoje. Čubutas

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Padėtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Patagonijos ribos skirtingų autorių nurodomos skirtingos – vienur Patagonija vadinama tik Argentinai priklausanti pietinė žemyno dalis, esanti tarp Atlanto vandenyno ir Patagonijos Andų[1][2], kitur – visa pietinė žemyno dalis, įskaitant ir pietų Čilę.[3] Šiaurinė Patagonijos riba Argentinoje paprastai vedama Kolorado upe[1] (ir jos ištaka Barankasu), o Čilėje – Huinkulio lūžiu Araukanijos regione.[4] Pietinė riba taip pat skiriasi – vienur ji vedama sulig Magelano sąsiauriu,[3] kitur – apima ir Ugnies Žemės salyną iki pat Horno rago.[1][5]

Argentinoje Patagonijai priskiriamos Neukeno, Rio Negro, Čubuto, Santa Kruso, Ugnies Žemės provincijos, pats pietinis Buenos Airių provincijos pakraštys. Čilės Patagonijai priklauso Los Lagoso, Aiseno, Magelano ir Čilės Antarktidos regionai.[5]

Dėl skirtingų Patagonijos apibrėžimų jos plotas pateikiamas skirtingas – siauriausia prasme (tik pietų Argentina iki Magelano sąsiaurio) apima ~673 tūkst. km² plotą,[1] plačiausia prasme (pietų Čilė ir Argentina, įtraukiant Ugnies Žemę) – 1,043 mln. km² (be Ugnies Žemės – ~900 tūkst. km²).[3]

Geologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Patagonijos didžiąją dalį sudaro kristalinis pamatas, padengtas storu mezozojinių, paleogeninių ir neogeninių smiltainių, spalvotųjų molių ir mažavandenių patagoninių molasų sluoksniu.[2] Seniau manyta, kad šis pamatas priklausė Gondvanos žemynui, tačiau XXI a. pr. iškelta teorija, kad Patagonija buvo atskiras žemynas ir prie Gondvanos prisijungė Permo periodu, arba buvo sudarytas iš atskirų masyvų.[5]

Paleozojaus laikotarpiu vakarinis Patagonijos pakraštys patyrė raukšlėjimosi procesus, dėl kurių susidarė Patagonidų geologinis masyvas. Terciaro laikotarpiu vyko Andų orogenezė. Ją lydėjo smarkūs vulkaniniai procesai, dėl kurių susidarė ant mezozojinių uolienų pamatų susidarė stačiašlaičiai kalnų kraštovaizdžiai ir kalnynai. Plioceno-pleistoceno metu vykę apledėjimai suformavo būdingą alpinį kraštovaizdį su smailiomis viršūnėmis. Apledėjimų metu Atlanto vandenyno pakrantė vis keitėsi, todėl susidarė dabar jai būdinga įlankų, užutėkių, estuarijų gausa, aukštai virš jūros lygio iškilę paplūdimiai ir slėniai.[5]

Geologiškai Patagoniją galima dalinti į kalnuotą Andų sritį, susidariusią dėl Terciaro raukšlėjimosi, vulkaninių ir magminių procesų ir užandinę sritį, kurioje vyrauja Patagonijos plokščiakalnis su giliais slėniais ir įdubomis, sudarytas iš kristalinio pamato ir storo nuosėdinio sluoksnio. Čilės salynas ir Ugnies Žemės salos yra tos pačios kilmės, kaip ir žemyninė dalis, bet atsiskyrė dėl pastarąjį milijoną metų vykusių pleistoceninių ledynų erozinių procesų.[5]

Paviršius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vakarine Patagonijos dalimi driekiasi Andų kalnų grandinė. Pačiame šiaurės rytiniame pakraštyje Patagonija apima dalį Pagrindinio Andų kalnagūbrio (isp. Cordillera Principal) su Viento Kordiljera ir užgesusiais Kopahujės ir Domujo kūgiais. Čia veržiasi daug karštųjų versmių ir fumarolių. Toliau į pietus besidriekianti Andų dalis vadinama Kalnuotuoju Neukeno baseino sektoriumi (Sector montañoso de la Cuenca Neuquina), kur iškilę šiaurės–pietų kryptimi nusidriekę Katan Lilio (aukštis iki 2440 m) ir Čačilio (2444 m) kalnagūbriai. Toliau driekiasi ilga Patagonijos Andų juosta. Jį dalinama į šiaurinę (nuo Aluminės ežero iki 39 ° p. pl.) ir pietinę (nuo Fontanos ežero iki Magelano sąsiaurio Otvėjaus užutėkio). Šiauriniams Patagonijos Andams būdingi 1600–1900 m aukščio kalnagūbriai, atskirti gilių lygiagrečių ir skersų slėnių. Pastaruosiuose telkšo gilūs ledyniniai ežerai. Vietomis įsiterpę aukšti ugnikalnių kūgiai – Laninas (3776 m), Tronadoras (3554 m). Pietų Patagonijos Andams būdingi labai stačiašlaičiai 2000–3400 m aukščio granitiniai masyvai – Ficrojaus kalnas, Painės Kordiljera.[5] Didžiausias aukštis – 4058 m (San Valentino kalnas).

Kreidos amžiaus Auka Mahuidos masyvas. Neukeno provincija

Tarp Limajaus ir Sengero upių, į rytus nuo pagrindinių Andų, tęsiasi 1200–1700 m aukščio kalnagūbriai, vadinami Patagonidais. Juos sudaro Piedra de Agilos, Lipetreno, Tekos, Tepuelio, Agnijos, Langinjeo, San Bernardo gūbriai. Geologiškai jie sudaro tarpinę sritį tarp Andų ir Patagonijos plokščiakalnio.[5] Ugnies Žemėje driekiasi žemesnė Patagonijos Andų tąsa – Ugnies Žemės Kordiljera (Cordillera Fuegina), iškylanti iki 2488 m aukščio (Darvino kalnas) ir sudaryta daugiausia iš magminių bei vulkaninių uolienų.[5]

Visą rytų Patagoniją sudao Patagonijos plokščiakalnis. Patagonijos šiaurėje, tarp Kolorado ir Negro upių driekiasi Neukeno baseinas – 200–800 m plokščiaviršūniai masyvai, sudaryti iš Juros ir Kreidos periodo jūrinių nuogulų. Virš šio masyvo smarkiai iškyla Auka Mahuidos vulkaninis kalnagūbris, siekiantis 2253 m aukštį. Vidurio pietinėje Rio Negro ir šiaurės bei vidurio rytų Čubute plyti Somuno-Kuros masyvas. Jis sudarytas iš vienų seniausių uolienų Patagonijoje – vidurinio proterozojaus gneisų, žėručio skalūnų ir granitų. Likę Terciaro vulkaninių kūgių liekanų. Likusi plokščiakalnio pusė skirstoma į Šiaurės Patagonijos ir Pietų Patagonijos plokščiakalnius ir juos skiriantį Deseado masyvą.[5] Paviršius žemėja Atlanto vandenyno link maždaug nuo 1500 m priekalnėse iki 150 m pajūryje. Būdingi gilūs upių slėniai, tarp kurių yra atskirų plynaukščių (mesetų).

Čilės pusėje kalnai daug kur pasiekia Ramųjį vandenyną, o jų paskiri masyvai sudaro kalnuotas salas. Gausu veikiančių ugnikalnių (Hadsono, Arenaleso, netoli šiaurinės ribos – Viljarikos, Pujehujės, Kalbuko ir kt.).

Rytinėje dalyje yra gilių tektoninių įdubų (giliausių Pietų Amerikoje) – Valdeso pusiasalyje yra taškas, esantis 40 m žemiau jūros lygio, o Karbono lagūna (San Chuliano įduba) yra 105 m žemiau jūros lygio.[6]

Vulkaniniai atlikuoniai. Cheinimenio ežero gamtos rezervatas, Aiseno regionas
Skardingi Atlanto vandenyno krantai Valdeso pusiasalyje

Dirvožemiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dirvožemiai derlingiausi šiaurės Patagonijoje, o Patagonijos plokščiakalnio dirvožemiai sausi, akmeningi, plyti dideli grava patagónica laukai – akmenynai, sudaryti iš pailgų, vandens nugludintų akmenėlių.[1] Plokščiakalnyje didelius plotus užima išplautžemiai, kalciažemiai, sūrožemiai, gipsažemiai, pradžiažemiai, Andų priekalnėse – juosvažemiai, kalnuose – uolėtžemiai,smėlžemiai, kalkžemiai, vulkanžemiai, Ugnies Žemėje ir Čilės Patagonijos šiaurėje vyrauja rudžemiai, jauražemiai, didesnių upių slėniuose – salpžemiai.[5]

Dėl stiprių vėjų vyksta intensyvi erozija – iš slėnių ir duburių išpustomos smulkios fliuvioglacialinės nuogulos, paliekant didelius žvirgždynus ir supustant smėlio kauburius. Dėl defliacijos ir korazijos susidaro susidaro depresiniai eoliniai duburiai, o struktūriniai ir tektoniniai skardžiai perkeičiami ir vaizdingas erozines skulptūras.[2]

Krantai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Atlanto vandenyno pakrantė vingiuota – į sausumą įsiterpia gilios apvalainos įlankos (San Matijaso, San Chorchės, Nuevo, Grandės, Anegados), upės sudaro estuarijas. Krantai statūs, skardingi.

Ramiojo vandenyno pakrantė labai vingiuota. Tarp Patagonijos Andų labai giliai įsiterpia fjordai, užutėkiai, į kuriuos dažnai tiesiai leidžiasi kalnų ledynai. Pakrantės sąranga labai sudėtinga – gausybė salų (Čilės salynas, Čonoso salynas, Ugnies Žemė), pusiasalių (Taitao pusiasalis ir kt.), juosiamų tankiu fjordų labirintu.

Klimatas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Patagonija driekiasi tarp aukšto slėgio subtropinės srities šiaurėje ir žemo slėgio subantarktinės srities pietuose. Šis kraštas pasižymi ypatingai stipriais vėjais, pučiančiais iš vakarų. Andų kalnai, sustabdantys iš vakarų nešamus kritulių srautus, nulemia labai kontrastingą vakarinės ir rytinės Patagonijos klimatą – Čilės Patagonija pasižymi labai gausiais krituliais, tuo tarpu Argentinos Patagonijoje orai labai sausringi. Toje pačioje platumoje esančios vietos vakarų Patagonijoje apaugusios vešliais miškais, o rytų Patagonijoje plyti šaltosios dykumos. Ugnies Žemėje kalnų įtaka klimatui nebėra tokia reikšminga, todėl kritulių tenka visam salynui. Kadangi abipus Patagonijos plyti tik vandenynas ir nėra jokių didesnių sausumos plotų, būdingos tik tos pačios oro masės. Atlanto vandenynas klimatui nedaro didelės įtakos (veikia Folklando srovė).[5][1]

Smarkus vėjas prie Cheneral Kareros ežero

Didžiojoje Patagonijos dalyje stipriausi vėjai būna pavasarį, nes aukšto slėgio subtropinis klimatas pasislenka į pietus, tačiau žemo slėgio subantarktinio klimato oro masės praktiškai nesitraukia, ir susidaro dideli oro slėgio skirtumai.[5] Kai kuriuose prie Ramiojo vandenyno esančiose taškuose stipriausi vėjai būna žiemą. Visgi, stiprūs vėjai Patagonijoje pučia ištisus metus.[5] Būdingas vidurinis metinis vėjo greitis yra 15–20 km/h (4–5,5 m/s), bet pavasarį-vasarą pasiekia 120 km/h (33 m/s).[7]

Saulės radiacija keičiasi nuo ~180 W.m-2 šiaurėje (Neukenas) iki ~100 W.m-2 (Ugnies Žemė). Subantarktinės salos pasižymi vienu mažiausių saulėtų dienų skaičiumi pasaulyje (vid. 1 h/d. birželį).[5] Taip pat labai debesuota abiejų vandenynų pakrantėse, o saulėtų dienų daugiau centrinėje ir šiaurės vakarinėje dalyse.[1] Klimatas kontrastingiausias šiaurėje (metinė vidutinių temperatūrų amplitudė 16 °C), o pietuose – gana vienodas (žemyno pietuose – 8 °C, Ugnies Žemės salyne – tik 4 °C). Aukščiausios temperatūros šiaurėje siekia +38 °C, o Ugnies Žemėje retai viršija +20 °C. Žemiausios temperatūros (-30 °C) fiksuojamos plokščiakalnio centrinėje dalyje, o hiperjūriniu klimatu pasižyminčiose pietinėse salose nukrenta tik iki -5 – -7 °C.[5] Šiaurės Patagonijoje vidutinė metinė temperatūra svyruoja tarp 12–20 °C, pietuose – 4–13 °C.[1]

San Rafaelio ledynas, besileidžiantis į San Rafaelio lagūną
Toro ežeras pietų Čilėje

Kritulių kiekis labai skirtingas – rytų Patagonijoje metinis kritulių kiekis daugelyje vietų neviršija 250 mm (vid. 130–250 mm). Plokščiakalnyje ir vandenyno pakrantėje nėra ryškaus lietingojo laikotarpio. Jis labiau išreikštas šiaurės Patagonijoje, kur mažiausiai klimatą lemia Ramusis vandenynas, ir didesnė Atlanto vandenyno įtaka. Ten daug kritulių iškrenta kilus konvekcinėms liūtims. Labai ryškus lietingasis laikotarpis rytinėse Andų pašlaitėse. Per metus iškrinta 400–1300 mm kritulių, daugiausia žiemą. Dažnai sninga. Ugnies Žemės salyje ir Čilės Patagonijos pietuose kritulių kiekis labai priklauso nuo konkrečios vietos orografinių sąlygų (nuo 350 iki 5000 mm), bet laikosi panašus ištisus metus. Pietų Čilės Ramiojo vandenyno pakrantė nuolat veikiama gausius kritulius nešančių oro masių – ištisus metus būdingi stiprūs vėjai, didelis, debesuotumas, iškrenta 1000–3000 mm kritulių per metus. Toliau į šiaurę esančiose Čilės Patagonijos pietuose krituliai tebėra gausūs (~2000 mm), bet vasaros sausesnės.[5]

Hidrografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Andų kalnai Patagonijoje sudaro (be kelių išimčių) Atlanto ir Ramiojo vandenynų vandenskyrą. Argentinos Patagonijos upės teka lygiagrečiai vakarų–rytų kryptimi nuo Andų kalnų link Atlanto vandenyno. Jos giliais kanjonais kerta Patagonijos plokščiakalnį ir beveik neturi intakų. Kadangi plokščiakalnyje kritulių iškrenta mažai, o Andų šlaituose iškritę krituliai daugiausia suteka į ledyninius ežerų duburius, įsigeria į žemę arba išgaruoja, tai daugelis Patagonijos upių mažai vandeningos arba didžiąją metų dalį net nesudaro nuolatinės tėkmės.[2]

Pagrindinės rytų Patagonijos upės yra Koloradas (su ištakomis Barankasu ir Grande), Negras (su ištakomis Limajumi ir Neukenu), Čubutas, Deseadas, Čikas, Santa Krusas, Koigas, Galjegosas. Kadangi upės teka plačiais slėniais su plačiomis salpomis, jų vagos smarkiai meandruoja, keičiasi, sudaro upines salas.[5]

Čubuto upės kanjonas

Ugnies Žemės upės priklauso daugiausia Biglio sąsiaurio baseinui. Jos trumpos, gausios, teka plačiais slėniais. Ilgiausios – Grandė, Lasifašachas, Olivija. Į Magelano sąsiaurį teka Asopardas ir keletas kitų trumpų upių.

Ramiojo vandenyno baseinui priklauso Čilės Patagonijos upės, tačiau dalis jų išteka iš Argentinos pusėje (t. y., į rytus nuo Andų) telkšančių ežerų – Hua Humas, Puelas, Futaleufu, Karenleufu ir kt. Šios upės trumpos, vandeningos nors gana seklios, labai slenkstėtos. Svarbiausios Čilės Patagonijos upės – Palena, Beikeris, Petrohujė, Painė ir kt.

Dalis upių (Negras, Futaleufu, Mansas) vandeningiausios būna žiemą, kai Anduose iškrinta daugiausia kritulių, tuo tarpu tokios upės kaip Santa Krusas vandeningiausios tampa rudenį, kai vasarą tirpę ledynai patiria abliaciją ir pripildo kalnų ežerus bei upokšnius.[5]

Patagonijos Anduose, giliuose ledyninės kilmės duburiuose, ištįsusiuose rytų–vakarų kryptimi, telkšo daug ežerų, kuriuos maitina krituliai ir tirpstantys ledynai. Tarp didžiausių ežerų paminėtini Archentino ežeras, O'Higinso-San Martino ežeras, Buenos Airių ežeras, Vjedmos ežeras, Prezidento Rioso ežeras, Nahuel Huapi, Palenos ežeras, Kokrano-Puejredono ežeras, Lakaro ežeras, Toro ežeras, Huečulafkenas, Jelčo ežeras, Sarmjento ežeras, La Platos ežeras, Trafulo ežeras ir kt. Šie ežerai labai gilūs, tarp jų telkšo ir pats giliausias visos Amerikos ežeras – Vjedmos ežeras (~900 m gylio).[8] Daugelis ežerų sudaryti iš kelių susikertančių rinų, todėl pasižymi vinguriuotomis, sudėtingomis kranto linijomis su gausybe įlankų, šakų, užutėkių. Ugnies Žemėje panašiai telkšo išsidriekęs Fanjano ežeras, be to, gausu mažų pelkinių ežerėlių ir lagūnų.

Andus kertanti Futaleufu upė

Patagonijos plokščiakalnyje yra keletas nenuotakių tektoninių dubumų, kuriuose susidaro vandens telkiniai. Dalis tokių dubumų užpildytos nuolatinėmis lagūnomis, kurios tapusios svarbia migruojančių paukščių buveine (pvz., Blankos, Tromeno). Kitur susidaro tik laikinos lagūnos po liūčių arba druskingos šlapynės (Gvaličo, Kuenka de Anjelo). Pietryčių Čubute plyti didelė nenuotaki įduba, kurioje telkšo Musterso ir Kolhue Huapi ežerai, maitinami iš kalnų atitekančios Sengero upės. Po didelių liūčių iš šių ežerų išteka Pietų Čiko upė, pasiekianti Čubuto upę ir taip šį uždarą baseiną prijungianti prie Atlanto vandenyno baseino.[5] Tačiau dėl sausrų ir užtvankų pastaraisiais dešimtmečiais šis baseinas ne tik, kad nepasiekia Čubuto upės, bet Kolhue Huapi ežeras labai smarkiai nuseko ir išsiskirstė į atskiras lagūnas. Gausu ir kitų mažesnių uždarų baseinų su lagūnomis arba druskožemiais (Gran Laguna Salada, Laguna Seka, Laguna Kolorada, Laguna Dulsė, Trapaiko druskožemiai, Laguna Grandė ir daug kitų).

Taip pat nenuotakus duburys susidaręs apie Kardjelio ežerą. Jis yra vulkaninės kilmės, todėl ežeras pasižymi didele mineralizacija.[5] Santa Kruso provincijos pietuose (Pali Aikės vulkaninė sritis) gausu smulkių įdubų, kuriose yra smulkių vulkaninių kraterių ežerų, vadinamų marais (pvz., Potrok Aikė).[5]

Pietų Patagonijos Andų kalnuose yra ledynų. Jie čia pasilikę nuo paskutiniojo ledynmečio ir susitelkę į du ledlaukius – Šiaurės Patagonijos ledlaukį, esantį Čilėje, ir Pietų Patagonijos ledlaukį, esantį tiek Čilės, tiek Argentinos pusėse. Neskaitant Antarktidos, tai yra didžiausia ledynų santalka Pietų pusrutulyje (~17 200 km²). Pietų Patagonijos ledlaukį sudaro 48 pagrindiniai ir ~100 smulkesnių ledynų. Pijaus XI ledynas (1265 km²) yra didžiausias visoje Pietų Amerikoje. Kiti didesni ledynai – Vjedmos, Upsalos, Perito Moreno, San Rafaelio. Dalis ledynų leidžiasi tiesiai į ežerus ir plaišiodami griūna į vandenį, sudarydami ledkalnius.[5] Be šių slėninių ledynų, ledo ir sniego kepurės dengia ir aukštesnius kalnus – Laniną, Domują, Kopahuję, Čačilį, Tronadorą, Kordon de las Aguchasą ir kt., taip pat Darvino Kordiljerą Ugnies Žemėje, Čilės ugnikalnius.[5]

Gyvoji gamta[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Didžiąją dalį Patagonijos užima dykros, kuriose teauga kuokštinės žolės
Rudeniniai miškai Ugnies Žemėje

Patagonijos gyvoji gamta nulemta labai skirtingų klimatinių sąlygų.

Patagonijoje išskiriama 12 skirtingų kraštovaizdžio vienetų su savita gyvąja gamta.[5]

  1. sausų kalnų kraštovaizdžiai su krūmų stepėmis (Andų aukštikalnių šlaitai pačiuose šiaurės vakaruose)
  2. drėgnų kalnų kraštovaizdžiai su mišriaisiais subantarktiniais miškais (Patagonijos Andų šlaitai)
  3. kalnų kraštovaizdžiai su ledo dykumomis (Pietų ir Šiaurės Patagonijos ledlaukių plotai)
  4. sausų aukštumų kraštovaizdžiai su krūmų stepėmis (Patagonidų kalnagūbriai, Deseado masyvas)
  5. drėgnų aukštumų kraštovaizdžiai su lapus metančių medžių miškais (šiauriniai Ugnies Žemės kalnagūbrių šlaitai ir Pietų Patagonijos masyvai)
  6. sausų plokščiakalnių kraštovaizdžiai su žolių ir krūmų stepėmis (didžioji Patagonijos plokščiakalnio dalis)
  7. alochtoninių upių slėnių kraštovaizdžiai (sukultūrinti Neukeno, Limajaus, Negro, Čubuto upių slėniai)
  8. salynų ir fjordų hiperdrėgnųjų visžalių miškų ir pelkynų kraštovaizdžiai (pietinė ir vakarinė Ugnies Žemės dalys, dalis Čilės salyno ir žemyno pakrančių)
  9. Atlanto vandenyno kranto kraštovaizdžiai (visa skardinga Atlanto vandenyno pakrantė su kyšuliais, pusiasaliais)
  10. žemumų kraštovaizdžiai su ištisais pelkynais (rytinis Ugnies Žemės pakraštys)

Augalija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Patagonijoje būdinga stepių ir pusdykumių augalija, o drėgnuose kalnų šlaituose veši miškai. Pietuose, Ugnies Žemėje vyrauja miškatundrė ir tundra. Patagonijoje išskiriamos keturios pagrindinės augalijos provincijos – Montės, Patagonijos, Andų aukštikalnių ir subantarktinė.[5] Pagal Pasaulio laukinės gamtos fondo (WWF) klasifikaciją Patagonijoje išskiriami šie ekoregionai – Patagonijos žolynai (ir Patagonijos stepė), Argentinos Montė, Valdivijos miškai, magelaniniai miškai.[9]

Montės gamtinėje provincijoje, kuri apima visą šiaurės rytų Patagoniją iki Čubuto upės ir Valdeso pusiasalio pietuose, būdingas gana šiltas, bet sausas (<200 mm per metus) klimatas, todėl čia vyrauja prie sausros prisitaikiusių krūmynų augalija. Daugiau nei pusė ploto be jokios augalijos. Krūmai neauga aukštesni, nei 3 metrai, pasižymi labai trumpais ir šakotais kamienais. Viešpatauja larėjos (Larrea) ir kai kurios algarobų (Prosopis) rūšys. Medžių ir daugiamečių ganyklų nėra. Plokščiakalnyje tarp larėjų įsimaišo balandūnės Atriplex lampa, įvairių rūšių čukiragos (Chuquiraga), patagoninės rentanilos (Retanilla patagonica), patagoninės spurguolės (Maihuenia patagonica). Druskinguose duburiuose auga savita halofitinė augalija. Montės gamtinės provincijos vandenyno pakrantėje dėl švelnesnio ir kiek drėgnesnio klimato auga vešlesnė augalija su vyraujančiais Chuquiraga avellanadea krūmais ir psamofiliniais žolynais.[5]

Kimininė aukštapelkė Ugnies Žemėje

Patagonijos gamtinė provincija apima didžiąją dalį plokščiakalnio, taip pat priekalnių sritis Neukeno provincijoje. Būdinga krūmų ir žolių stepė, kurios augalinė danga siekia 20–80 cm aukštį ir 1 krūmo į 6 m² tankį. Krūmų augalija pačiose sausiausiose vietose įvairiai prisitaikiusi prie drėgmės stygiaus ir atšiaurių vėjų. Šiose vietose būdingi gniužulingi augalai, tokie kaip azorelė Azorella monantha, Mulinum spinosum, Nassauvia glomerulosa, taip pat daug endeminių rūšių – Ameghinoa patagonica, Duseniella patagonica, Neobaclea sp., Pantacantha ameghinoi, Lepidophyllum sp. Drėgnesnėse vietose viešpatauja kuokštinės žolės – eraičinai (Festuca sp.) ir ašuotės (Stipa sp.). Savitos augalų buveinės susidaro šlapynėse (maljinuose), plokščiakalniuose (mesetose). Maljinuose vyrauja baltijinis vikšris (Juncus balticus), taip pat kitų vikšrių, viksvuolinių ir varpinių bendrijos. Dėl plačiai naudojamo maljinų vandens, šios buveinės sparčiai druskėja ir džiūva. Patagonijos gamtinė provincija skirtingose dalyse kiek skiriasi – vakaruose plyti daugiausia kuokšinės žolės, centrinėje dalyje vietomis pasitaiko laukinių gėlių (pvz., Nassauvia axillaris). Šiaurinei daliai būdinga žemažolė augalija, kur vyrauja Colliguaja integerrima ir Retanilla patagonica krūmokšniai. Vidurio Čubute ir beveik visoje Santa Kruso provincijoje dominuoja labai kserofiliniai krūmai: Nassauvia glomerulosa, ant plokštikalnių taip pat Chuquiraga avellanedae, Prosopis patagonica, Mulguraea tridens. Pastaroji rūšis Patagonijos pietuose pasidaro vyraujanti.[5]

Drėgnieji Valdivijos miškai

Subantarktinė gamtinė provincija apima žemyninės Patagonijos pietus, Ugnies Žemės salyną, taip pat Čilės salyną ir žemyninės dalies pietus (išskyrus aukštikalnes). Čia būdingi lapus metančių ir visžalių medžių miškai, varpinių stepės ir pelkynai. Pačiose drėgniausiose vietose (daugiausia Čilėje, taip pat Andų pašlaitėse Argentinoje) auga Valdivijos miškai. Nors jie auga toli į pietus nutolusiose platumose, bet dėl gausaus kritulių kiekio išlaiko džiunglėms būdingą augaliją – vešlų pomiškį su lianomis, epifitais, paparčiais ir tvirtastiebėmis žolėmis. Pirmajame arde vyrauja blizgusis notofagas (Nothofagus dombeyi), antrajame – Saxegothea conspicua, Laureliopsis philippiana, trečiajame – čilinis podokarpas (Podocarpus nubigenus), Weinmannia trichosperma, Dasyphyllum diacanthoides. Skurdesnėse vietose – stačiuose kalnų šlaituose, pelkėse – auga ir kiparisinė ficroja (Fitzroya cupressoides). Į pietus nuo Valdivijos miškų auga skurdesni magelaniniai miškai. Juose aukščiausiame arde vyrauja beržinis notofagas (Nothofagus betuloides), žemiau veši Drimys winteri. Pastaroji rūšis su raudonuoju žaizdriu (Embothrium coccineum) vyrauja drėgnose sąsiaurių pakrantėse. Šiuose miškuose taip pat daug epifitų, samanų, kerpių, paparčių. Rytiniuose Andų šlaituose 1700–1900 m aukštyje auga daugiausia mezofiliniai miškai, kuriuose viešpatauja lapus metantys medžiai – žemasis notofagas (Nothofagus pumilio), antarktinis notofagas (Nothofagus antarctica), taip pat kitos retesnės notofagų rūšys toliau šiaurėje. Tuose šlaituose, kur metinis kritulių kiekis neviršija 1000 mm, auga skurdesni kserifitiniai miškai – ten atskirais masyvais auga čilinė araukarija (Araucaria araucana), Austrocedrus chilensis, auguonis Maytenus boaria, Lomatia hirsuta. Bemiškiuose šios gamtinės provincijos plotuose vyrauja kuokštais augantys eraičinai, vietomis pievos iš miglių, viksvų, dirsių, taip pat pavieniai kietalapių raugerškių (Berberis buxifolia) krūmai. Drėgnuose Ugnies Žemės kalnų šlaituose ir daubose susidariusios durpinės aukštapelkės. Jose būdingiausia rūšis yra magelaninis kiminas (Sphagnum magellanicum), pakraščiuose – raudonoji varnauogė (Empetrum rubrum), žemoji bruknuolė (Gaultheria pumila).

Gvanakai Anduose

Andų aukštikalnių gamtinė provincija driekiasi aukščiau miškų juostos (nuo 600 iki 1600 m aukščio). Ten vyrauja kalnų tundra su kerpių ir samanų gausa, taip pat neaukšti krūmokšniai ir žolės – raudonoji varnauogė, Nassauvia pygmaea, našlaitė Viola columnaris, azorelė Azorella ameghinoi. Drėgnuose šlaituose slūgso kimininės aukštapelkės ir paramai su Phyllachne uliginosa danga, sausuose – sausų stepių plotai.[5]

Gyvūnija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Patagonijos gyvūnija priklauso neotropinės zoogeografinės srities Patagonijos–Andų posričiui.[3]

Būdingi stambesnieji Patagonijos žinduoliai yra guanakas, Pietų Amerikos pilkoji lapė, puma, Humbolto skunsas, viskaša, patagoninė mara, nykštukinis šarvuotis, patagoninė žebenkštis, Žofrua katė, taip pat gausu smulkių graužikų tukotukų, yra šikšnosparnių.[1] Kalnuose sutinkamas pietinis pudu, andinė lapė, taip pat retas Pietų Andų elnias, upėse – reta pietinė upinė ūdra (Lontra provocax). Vandenynų pakrantėse ir priekrantėse gyvena pietiniai jūrų drambliai, tikrieji banginiai, orkos.

Magelaninis juodasis genys

Patagonijoje sutinkamas neskraidantis paukštis mažasis nandas, taip pat skraidantys paukščiai suopinis erelis (Geranoaetus melanoleucus), magelaninis juodasis genys (Campephilus magellanicus), čilinė amerikinė kregždė (Tachycineta leucopyga), andinė antis, kuoduotasis tinamas, pietinė kuoduotoji karakara, trumpasnapė australinė papūga, čilinis liepsnavainikis kolibris (Sephanoides sephaniodes), čilinis flamingas, magelaninė žąsis (Chloephaga picta), andinis kondoras ir kt. Vandenyno pakrantėse, pietinėse salose gyvena magelaniniai pingvinai, įvairūs jūriniai paukščiai (albatrosai, audrapaukščiai, jūrinės šarkos, sėjikai ir kt.).

Taip pat yra įvairių driežų, gyvačių (patagoninė kaisaka Bothrops ammodytoides), varlių (dalis rūšių endeminės), voragyvių, vabzdžių ir kt.

Upėse, ežeruose gyvena vaivorykštiniai upėtakiai, šlakiai, vietinės ešerių, galaksijų, šamažuvių, neotropinių aterinų, mažųjų lašišakarpių rūšys.

Keulato nacionalinis parkas Čilėje

Saugomos teritorijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Didelė dalis Patagonijos ploto paskelbta saugomomis teritorijomis. Daugiausia jų yra Patagonijos Anduose, kur saugomi vaizdingi kalnų, ledyninių ežerų, ledynų ir kalnų miškų kraštovaizdžiai: Ledynų, Alerseso (pasaulio paveldo objektai), Lago Puelo, Lanino, Patagonijos, Los Arajaneso, Nahuel Huapi, Perito Moreno nacionaliniai parkai Argentinoje, San Rafaelio lagūnos, Tores del Painės, Bernardo O’Higinso, Keulato, Korkovado, Hornopireno, Sero Kastiljo, Patagonijos, Magdalenos salos, Melimoju, Visentės Pereso Rosaleso, Pumalino Daglaso Tompkinso nacionaliniai parkai Čilėje. Taip pat saugomi saviti Ugnies Žemės salyno kraštovaizdžiai Pali Aikės, Ugnies Žemės, Jendegajos, Alberto de Agostinio, Horno kyšulio nacionaliniuose parkuose.

Rytų Patagonijoje Charamiljo suakmenėjusių miškų nacionaliniame parke saugomos suakmenėjusio miško liekanos, Laguna Blankos nacionalinis parke – lagūna su endeminėmis rūšimis ir migruojančių paukščių buveinėmis, Valdeso pusiasalyje (pasaulio paveldo objektas) – ruonių gulyklos, antarktinės jūrinės gyvūnijos buveinės.

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Visoje Patagonijoje (plačiąja prasme) gyvena apie 2 milijonus gyventojų. Tai vienas rečiausiai gyvenamų ne tik Pietų Amerikos, bet ir viso pasaulio regionų. Gyventojų tankis siekia ~2 žm./km², tačiau gyventojai pasiskirstę netolygiai. 57 % Patagonijos teritorijos gyventojų tankumas mažesnis, nei 1 žm./km².

Didžiausias rytų Patagonijos miestas – Komodoro Rivadavija
Viensėdis (estansija) Čilės Patagonijoje

Argentinoje žmonės susitelkę į dvi juostas, kuriose gyvenimo sąlygos kiek palankesnės – Atlanto vandenyno pakrantę ir Andų pašlaites. Vandenyno pakrantėje steigėsi pirmosios europiečių gyvenvietės, daugelis jų yra svarbūs uostai – tai Komodoro Rivadavija (215,8 tūkst. gyventojų, 2019 m.), Rio Galjegosas (115,7), Puerto Madrinas (110,5), Trelju (107,4), Vjedma (81,0), Kaleta Olivija (69,6). Andų pašlaitėse miestai įsikūrę daugiausia prie ežerų ir upių, yra svarbūs turistiniai centrai – San Karlos de Bariločė (131,8), Eskelis (36,4), Andų San Martinas (34,8), El Kalafatė (26,0). Taip pat tankiau gyvenama šiaurės Patagonija, kur prie upių susidarę derlingi slėniai – įsikūręs Neukenas (395,6), Cheneral Roka (93,0), Kutral Ko (56,0) ir kt. Pora didelių miestų yra Ugnies Žemėje – Ušuaja (74,9) ir Rio Grandė (88,7). Centrinė Argentinos Patagonija (Patagonijos plokščiakalnis) gyvenama labai retai, tėra kelios gyvenvietės, kuriose gyventojų skaičius siekia 20 000 (Sarmjentas, Piko Trunkadas).

Didžiausias Čilės Patagonijos miestas – Punta Arenasas (125,9 tūkst. gyv., 2017 m.), esantis žemyninės dalies pietiniame pakraštyje. Likusios gyvenvietės mažos, įsikūrusios arba kaip uostai prie fjordų ir upių žiočių, arba ežerų pakrantėse – Kojhaikė (49,9), Puerto Natalesas (19,1), Puerto Aisenas (17,5), Porveniras (6,0).[10] Didelės teritorijos visai negyvenamos. Ugnies Žemės salyne Čilei priklauso pačios piečiausios pasaulio nuolatinės gyvenvietės – Puerto Viljamsas ir Puerto Toras.

Be ispanų-italų kilmės argentiniečių ir čiliečių, Patagonijoje gyvena nemažai išeivių iš Europos šalių palikuonių – Čubuto provincijoje įsikūrė didelė valų bendruomenė, Čilės Patagonijos pietuose įsikūrė kroatai, šveicarai, belgai, Sudetų vokiečiai. Argentinos Patagonijoje, palyginti su likusia šalies dalimi, gyvena daug protestantų. Labai negausiai išlikę senųjų krašto gyventojų indėnų – Ugnies Žemėje jaganų ir selknamų, Velingtono saloje – alakalufų, Santa Kruso provincijoje – tehuelčų. Čilės Patagonijos šiaurėje ir Argentinos Patagonijos šiaurės vakaruose gyvena mapučiai.

Ekonomika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Svarbiausia ūkio šaka didžiojoje Patagonijos dalyje – gyvulininkystė. Gausiai auginamos avys, taip pat galvijai, arkliai. Dėl gyvulininkystės daug kur išsekinti vandens ištekliai, erodavo dirvožemiai. Žemdirbystė daugiausia vystoma drėkinamuose Negro, Kolorado upių slėniuose, Andų pašlaitėse – daugiausia auginami vaisiai ir uogos (obuoliai, vynuogės, kriaušės, slyvos, persikai, datulės), daržovės, apyniai, migdolai, pašarinės žolės (liucerna),[1] javai, bulvės.[3]

Avių banda Patagonijoje

Patagonijoje išgaunama nemažai naudingųjų iškasenų – Komodoro Rivadavijos ir Neukeno apylinkėse yra didžiausi Argentinos naftos telkiniai, taip pat siurbiamos gamtinės dujos. Siera Grandėje kasama geležies rūda, Rio Turbijuje – akmens anglis. Taip pat yra mangano, volframo, fluorito, švino, barito, vario, aukso, vanadžio, cinko, urano, gipso, kaolino telkinių.[1]

Čilės Patagonijoje kertamas miškas, aplinkiniuose vandenyse vykdoma intensyvi žvejyba, krabų gaudymas, Neukeno provincijoje gaminamas vynas. Plėtojama maisto (daugiausia mėsos, žuvies apdirbimo, konservų), odos, naftos chemijos, tekstilės pramonė.

Nuo XX a. vid. svarbia Patagonijos ekonomikos šaka tapo turizmas.[1] Lankomi nacionaliniai parkai (ypač Nahuel Huapi, Ledynų, Tore del Painės), populiarūs žygiai po laukine gamtą, plaukiojimas kalnų upėmis, alpinizmas, gyvūnų stebėjimas. Iš Patagonijos vykdomi kruizai į Antarktidą.

Žvyrkelis per retai gyvenamą Rio Verdės komuną Čilėje

Transportas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindiniai automobilių keliai kerta Patagoniją iš šiaurės į pietus: Atlanto vandenyno pakrante eina Ruta Nacional 3 Buenos Airės–Ušuaja, o per vaizdingas Andų pašlaites eina visą Argentiną jungiantis kelias Ruta Nacional 40 Mergelių kyšulysLa Kiaka. Čilės Patagonija ilgą laiką neturėjo susisiekimo sausuma su pagrindine šalies dalimi, bet XXI a. pr. baigtas tiesti Pietų plentas. Mamuil Malalio ir keletas mažesnių perėjų jungia Čilės ir Argentinos kelių sistemas. Kelių tinklas retas, daug žvyrkelių. Geležinkelių tinklas menkai išvystytas – Patagonijos šiaurėje driekiasi geležinkeliai iš Buenos Airių į Neukeną ir iš Bahija Blankos į Bariločę. Toliau pietuose yra siaurųjų geležinkelių, dalis kurių naudojama turistinėms reikmėms (La Tročita, Pasaulio Pakraščio traukinys).

Svarbūs jūrų uostai yra Komodoro Rivadavijoje, Rio Galjegose, Puerto Deseade, Rosone, Puerto Madrine, San Antonio Oestėje, Ušuajoje (Argentina), Punta Arenase (Čilė). Svarbiausi oro uostai yra Bariločėje, Neukene, Ušuajoje, El Kalafatėje, Komodoro Rivadavijoje, Rio Grandėje, Rio Galjegose (Argentina)[11] Punta Arenase, Balmasedoje, Kamerone, Sero Sombrere, Pukone, Puerto Natalese (Čilė).[12]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Patagonijos gyventojai (prie Magelano sąsiaurio). 1840 m. prancūzų keliautojo Žiulio Diumono d’Urvilio iliustracija

Etimologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Krašto pavadinimas kilęs nuo žodžio patagón – taip Fernando Magelano ekspedicija 1520 m. pavadino pakrantėse matytus vietos gyventojus. Tai greičiausiai buvo indėnai tehuelčai, kurie keliautojams pasirodė dideli it milžinai (vėliau dar kelis šimtmečius sklandė legendos apie Patagonijos milžinus). Žodis tradiciškai kildimamas iš isp. pata 'pėda' – esą, patagón reikštų 'didžiapėdis', o Patagonia – 'didžiapėdžių žemė'. Tiesa, etimologija išlieka gana neaiški (pvz., ką reiškia priesaga -gon). Gali būti, kad žodis paimtas iš XVI a. pr. ispanų riterių romano Primaleón – ten žodžiu patagón minima milžiniška baisi būtybė.[13][1]

Ankstyvoji istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Patagonija gyvenama kelis tūkstančius metų, tačiau kada apgyvendinta pirmiausia, nežinoma. Netoli šiaurės vakarinių Patagonijos pakraščių esanti Monte Verdės archeologinė vietovė datuojama 12,5 tūkst. metų pr. m. e.[14]

„Rankų urvas“

Manoma, kad Patagonija nuolat gyvenama maždaug nuo X tūkstantmečio pr. m. e. Vieni seniausių žmogaus veiklos pėdsakų rasti Milodono urve (pietų Čilė) ir Tres Arojose (Ugnies Žemė). Į rytus nuo Andų rasta 9400–9200 m. pr. m. e. datuojamų ugniaviečių, gremžtukų ir sumedžiotų gyvūnų liekanų.[14] Bene žymiausias pirmųjų krašto gyventojų paminklas Patagonijoje yra vadinamasis „Rankų urvas“ (Cueva de Manos) Pinturaso kanjone (pasaulio paveldo objektas) – tai spalvingi daugybės rankų antspaudai, palikti urve maždaug 8000 m. pr. m. e. Iš aptiktų radinių sprendžiama, kad senieji krašto gyventojai daugiausia vertėsi guanakų ir nandų medžiokle su svaidomais ginklais, vadinamais bolomis.[14]

Manoma, kad rytų Patagonijos gyventojai (tehuelčai, selknamai, haušai) buvo skirtingos kilmės, nei pietų Čilės gyventojai, kurie kėlėsi į šį kraštą ne sausuma, o jūra.[15] Iki pat ispanų atvykimo, vietiniai Patagonijos gyventojai buvo medžiotojai-rankiotojai, nors į šiaurę nuo jų gyvenusios tautos jau buvo įvaldžiusios žemdirbystę.

Europiečių pasirodymo laikais didžiąją dalį rytų Patagonijos buvo apgyvendinusios tehuelčų gentys (gunanukenai šiaurėje, mečarnuekenkai vidurio pietuose, aonikenkai pietuose iki pat Magelano sąsiaurio). Ugnies Žemės Didžiosios salos šiaurėje gyveno selknamai, pietryčiuose – haušai. Pačiose pietinėse Ugnies Žemės salyno salose gyveno jaganai, Čilės salyne – alakalufai, toliau šiaurėje – čonai. Šių indėnų kalbos grupuojamos į nūnai išnykusią čonų kalbų šeimą.

Mapučiai į Patagoniją pro Andus ėmė keltis XVI a. pab. ir netruko asimiliuoti senuosius krašto gyventojus ir tapti viešpataujančia indėnų tauta Patagonijoje.[14]

Ankstyvieji tyrinėjimai ir kolonizacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nors žemes piečiau La Platos galimai pasiekė Amerigas Vespučis (1502 m.) ar Gonsalas Koeljas, pirmieji europiečiai, tikrai pasiekę ir aprašę Patagonijos pakrantes buvo 1511–1512 m. keliavę portugalai Diogas Ribeiras ir jį po mirties pakeitęs Eštevanas de Froišas, kurie pietuose 1511–1512 m. priplaukė San Matijaso įlanką, pastebėjo sausumą ir jos kyšulį.[16]

R. Ficrojaus ekspedicija

Visgi, pirmasis nuodugniau aprašęs Patagonijos pakrantes buvo su Ispanijos laivais plaukęs portugalų jūrininkas Fernandas Magelanas. Jis savo ekspedicijos aplink pasaulį metu 1520 m. plaukė rytine Patagonijos pakrante, ten pavadino keletą objektų (San Matijaso įlanką, 11 000 Mergelių kyšulį), o įsteigtoje Puerto San Chuljano žiemavietėje peržiemojo. Magelano kelionės raštininkas Antonijus Pigafeta aprašė šio krašto vietinius gyventojus, kuriuos pavadino patagonais.[17]

1529 m. Patagonija paskelbta Ispanijos karūnos valda ir priskirta Naujojo Leono gubernatorystei (Jos gubernatoriumi paskirtas Simonas de Alkasaba i Sotomajoras). Ispanai išsiuntė keletą ekspedicijų ištyrinėti žemes: 1535 m. Rodrigo de Islos ekspedicija išsilaipino San Matijaso įlankoje ir patraukė gilyn į sausumą, kur galimai perkopė Andus ir pasiekė Čilę; vakarines Patagonijos pakrantes tyrinėjo Alonsas de Kamargas (1539 m.), Chuanas Ladriljerosas (1557 m.) ir Hurtadas de Mendosa (1558 m.). 1577 m. Patagonijos pakrantėmis ir Magelano sąsiauriu praplaukė britų piratas Frensis Dreikas (toliau pasiekęs Dreiko sąsiaurį. Pietines pakrantes ir salynus 1579–1580 m. nuodugniai ištyrė ir aprašė ispanų jūrininkas Pedras Sarmjentas de Gamboa. 1584 m. jis Ugnies Žemėje įkūrė Nombre de Chesuso koloniją, tačiau ji netrukus apleista. Kitą jo koloniją, Don Felipę, 1587 m. pasiekė britų piratas Tomasas Kavendišas ir pavadino Port Faminu („bado uostu“), nes gyvenvietė visiškai merdėjo.

XVII a. ispanams nepavyko kolonizuoti Patagonijos, tačiau jie susirūpino, kad žemėse gali įsikurti pietinių jūrų pakrantėmis plaukioję britai. Baimindamiesi, kad britai gali pasitelkti vietos gyventojus, ispanai iškeldino čonus iš Gvaitekaso salyno į Čilojės salyną, o likę čonai pasitraukė piečiau Taitao pusiasalio.[18] XVIII a. vid. Patagonijos pakrantes toliau tyrinėjo britai Džonas Baironas, Samuelis Volisas, prancūzas Lui Antuanas de Bugenvilis. Amžiaus antrojoje pusėje giliau po Patagoniją ėmė keliauti jėzuitų misionieriai – Tomas Folkneris, Matiasas Strobelis, Chosė Kardjelis. 1767 m. jėzuitų veikla uždrausta Ispanijos kolonijose. Ispanai, toliau siekdami išvengti britų kolonizacijos, 1779 m. įkūrė Karmen de Patagonesą, 1780 m. – Floridablanką, 1782 m. – Basilijas Viljarinas ištyrinėjo Negro upę.

1862 m. prancūziškas žemėlapis, kuriame Patagonija pavaizduota kaip niekieno žemė

XIX a. pirmoje pusėje britai atliko dar dvi svarbias tyrimų ekspedicijas – 1826–1830 m. Filipo Parkerio Kingo ekspedicija ir 1832–1836 m. Roberto Ficrojaus ekspedicija, kurioje dalyvavo ir Čarlzas Darvinas. 1869–1870 m. Patagonijos gilumą, indėnus tehuelčus tyrinėjo Džordžas Mustersas.

Patagonijos užkariavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XIX a. intensyviai vyko Patagonijos araukanizacija – į kraštą gausiai iš Čilės kėlėsi mapučiai, kurie asimiliavo daugelį vietos indėnų bei pradėjo kolonistų ūkių puldinėjimą. Tiek Argentina, tiek Čilė XIX a. pr. paskelbė nepriklausomybę, tačiau kovojo tiek nepriklausomybės, tiek vėliau vidinėse kovose, todėl Patagonijos praktiškai nekolonizavo, ir ji faktiškai išliko kaip niekieno žemė. Iki XIX a. antros pusės Argentina gynėsi nuo mapučių antpuolių, ir tik palaipsniui įtvirtino savo kontrolę pampose. XIX a. vid. tarp mapučių apsigyvenęs prancūzas Oreli-Antuanas de Tunanas didžiąją dalį Patagonijos, kurioje viešpatavo mapučiai, paskelbė Araukanijos ir Patagonijos karalyste, tačiau faktiškai ji jokia valstybe netapo. 1843 m. čiliečiai prie Magelano sąsiaurio pastatė Bulneso fortą, o 1848 m. – seniausią ligšiol išlikusią pietų Patagonijos gyvenvietę Punta Arenasą.

XIX a. antroje pusėje argentiniečiai ėmė nerimauti, kad Patagonijoje įsitvirtinę mapučiai gali galop susivienyti su Čile, ir tuomet čiliečiai gali užimti visas pietines žemes iki pat Buenos Airių apylinkių. Nuo 1870 m. generolas Chulijus Archentinas Roka ėmėsi Dykumos užkariavimo plano, kurio tikslas buvo palaužti indėnus ir pajungti jų žemes Argentinai. Iki 1879 m. argentiniečiai užėmė teritorijas iki Negro upės, o generolas Konradas Viljegasas pradėjo žymius toliau į Patagoniją iki iki 1884 m. palaužė paskutinius indėnų būrius. Čiliečiai rėmė indėnus ginkluote, o porą kartų įvyko tiesioginiai susidūrimai tarp Čilės ir Argentinos karių. 1881 m. liepos 23 d. tarpvalstybine sutartimi nustatyta Čilės ir Argentinos valstybinė siena, išvesta per Andų kalnus. Tiesa, dėl kai kurių nedidelių vietų Patagonijoje ir ypač Pietų salose ginčai tęsėsi ir vėliau.

Valų naujakurių namas Čubute. 1902 m. iliustracija

1885 m. Rumunijos žydų kilmės keliautojas Žulijus Poperis Ugnies Žemėje rado aukso. Netrukus prasidėjo aukso karštinė. Poperis ten faktiškai tapo vienvaldžiu valdovu, su atsikėlusiais auksakasiais ir gyvulių augintojais ėmė vykdyti vietos gyventojų selknamų žudynes.

Nuo XIX a. vid. palaipsniui prasidėjo intensyvesnė Patagonijos kolonizacija: šiaurėje ją vykdė daugiausia argentiniečių ir čiliečių gyvulių augintojai (gaučai), plėtę savo ūkius (estansijas). Tuo tarpu į pietų Patagoniją kėlėsi daugiausia naujakuriai ir Europos – anglai, vokiečiai, kroatai, šveicarai ir kiti. Gausiausias tokių kolonistų būrys buvo valai, kurie 1865 m. Čubute įkūrę savo koloniją Y Wladfa.

XIX a. pab. – XX a. pr. Patagonijoje prasidėjo avininkystės ir galvijų auginimo bumas. Ypač klestėjo vilnos gamyba, bet atsiradus šaldytuvams svarbesne tapo mėsos pramonė.

Dėl netiksliai nustatytos Argentinos–Čilės sienos kartais iškildavo konfliktai. Paskutinis didelis toks konfliktas kilo 1981–1984 m. dėl teritorijų apie Biglio kanalą.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,00 1,01 1,02 1,03 1,04 1,05 1,06 1,07 1,08 1,09 1,10 1,11 1,12 PatagoniaEncyclopædia Britannica Online. – www.britannica.com.
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 ФИЗИЧЕСКАЯ ГЕОГРАФИЯ МАТЕРИКОВ И ОКЕАНОВ, Москва: «Высшая школа», 1988.
  3. 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 Patagonija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVII (On-Peri). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010
  4. Zunino, H.; Matossian, B.; Hidalgo, R. (2012). "Poblamiento y desarrollo de enclaves turísticos en la Norpatagonia chileno-argentina. Migración y frontera en un espacio binacional. ", Revista de Geografía Norte Grande, 53: 137–158.
  5. 5,00 5,01 5,02 5,03 5,04 5,05 5,06 5,07 5,08 5,09 5,10 5,11 5,12 5,13 5,14 5,15 5,16 5,17 5,18 5,19 5,20 5,21 5,22 5,23 5,24 5,25 5,26 5,27 Andrea Coronato, Fernando R. Coronato, Elizabeth Mazzoni, Mirian Vázquez. Patagonia: una síntesis de su geografía física. Ediciones Universidad Nacional de la Patagonia Austral, 2017.
  6. David K. Lynch. Land Below Sea Level, geology.com
  7. Patagonia Climate & Weather, quasarex.com
  8. Sergio Andrés Rivera Ibañez, Esteban Lannutti, María Gabriela Lenzano, Silvana Moragues, Luis Eduardo Lenzano, Jorge Lenz, Alberto Ismael Vich, Estudio de la profundidad del Lago Viedma, Parque Nacional Los Glaciares, Argentina, Geoacta; vol. 43, no. 1, Asociación Argentina de Geofísicos y Geodestas, 2022.
  9. Terrestrial Ecoregions of the World, worldwildlife.org
  10. CHILE: Regions and Urban Agglomerations, citypopulation.de
  11. Airports in Argentina, getbybus.com
  12. Airports in Chile, getbybus.com
  13. Amadís de Gaula 1508: quinientos años de libros de caballerías. Biblioteca Nacional de España.
  14. 14,0 14,1 14,2 14,3 Patagonia: Natural History, Prehistory and Ethnography at the Uttermost End of the Earth, C. McEwan, L. A. and A. Prieto (eds), Princeton University Press with British Museum Press, 1997. ISBN 0-691-05849-0
  15. Chapman, Anne; Hester, Thomas R. (1973). „New data on the archaeology of the Haush: Tierra del Fuego“. Journal de la Société des Américaniste. 62: 185–208.
  16. Oskar Hermann Khristian Spate. The Spanish Lake. Canberra: ANU E Press, 2004. p. 37.
  17. Laurence Bergreen (14 October 2003). Over the Edge of the World. Harper Perennial, 2003. p. 163
  18. Ibar Bruce, Jorge (1960). „Ensayo sobre los indios Chonos e interpretación de sus toponimías“. Anales de la Universidad de Chile. 117: 61–70.


Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.