Pietinis pudu
| Pudu puda | ||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Pietinis pudu (Pudu puda) | ||||||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||||
| ||||||||||||||
 Pietinio pudu arealas |
Pietinis pudu (Pudu puda) – elninių (Cervidae) šeimos žinduolių rūšis. Mažiausias pasaulyje elnias.[1]
Paplitimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Paplitusi Pietų Amerikoje, Patagonijos Andų priekalnėse (Čilėje ir Argentinoje). Sparčiai nyksta dėl medžioklės.[1]
Išvaizda
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Ilgis iki 90 cm. Aukštis 30–40 cm, svoris 9-10 kg.[2] Pietinis pudu šiek tiek didesnis už šiaurinį. Kailis tamsiai rudas, gali būti šiek tiek rausvas. Ausys nedidelės, apvalios, uodega trumpa. Ragus turi tik patinai, jų ilgis 7-10 cm. Meta liepos-rugpjūčio mėnesiais.
Elgsena
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pietinis pudu tylus, baikštus gyvūnas, aktyvus daugiausia ryte ir vakare. Gyvena tiek kalnų šlaituose ir slėniuose, tiek pakrantėse. Vengia atvirų vietų, dažniausiai sutinkamas miškuose, krūmynuose. Į atviresnes vietas traukia maitintis. Minta įvairiomis žolėmis, krūmokšniais, paparčiais, medžių žieve, šakomis, taip pat ir vaisių sėklomis.[2]
Kadangi pietiniai pudu smulkūs, turi nemažai priešų: pumos, didieji apuokai, andinės lapės, laukinės katės.
Rujoja balandžio–gegužės mėnesiais, gimsta 1–2 jaunikliai. Gyvena 8–10 metų.[2]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 1 2 David Burnie (2004). Mažoji gyvūnų enciklopedija. Vilnius: Aktėja. p. 292. ISBN 9955-529-63-6.
- 1 2 3 Baleišis 2006, p. 42.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Baleišis, Rimantas (2006). Pasaulio kanopiniai žvėrys. Vilnius: VU Ekologijos institutas. ISBN 9986-443-36-9.
