Uolėtžemiai
Uolėtžemiai arba kalkžemiai (Leptosols) – sistematinė grupė dirvožemių, susidariusių sekliose (mažiau kaip 25 cm nuo paviršiaus) kietose uolienose arba nesusicementavusių skeletingų uolienų dūle, stambiame žvyre. Tai jauni, seklaus profilio dirvožemiai, kurių paviršiuje gali būti augalų šaknų perpinti pilkšvasis, puveninis ar durpiškasis horizontai. Uolėtžemių pH įvairus, priklauso nuo uolienos kilmės ir cheminės sudėties.[1]
Uolėtžemiai daugiausia paplitę kalnuotose vietovėse. Randami įvairiose klimato zonose (nuo poliarinių iki tropinių), ypač ten, kur uolienos smarkiai paveiktos erozijos. Tai gausiausiai pasaulyje paplitusi dirvožemių grupė, užimant apie 1665 mln. ha plotą. Labiausiai paplitę Azijos, Pietų Amerikos kalnuose, Sacharoje, Arabijos pusiasalio dykumose, Ungavos pusiasalyje, Aliaskos kalnuose.[2]
Ant uolėtžemių natūraliai želia pievos, auga spygliuočių, lapuočių miškai.[1] Žemdirbystei derlingesni kalnų šlaitų uolėtžemiai, tačiau juos lengvai paveikia erozija. Stačių šlaitų, akmenuoti uolėtžemiai žemdirbystei pritaikomi sudarant kalnų terasas ir išrenkant akmenis.[2]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 Algirdas Juozas Motuzas. uolėtžemiai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIV (Tolj–Veni). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2015
- ↑ 2,0 2,1 World reference base for soil resources 2014, FAO.