Argentinos geografija

Argentina – Pietų Amerikos šalis, išsidėsčiusi žemyno pietuose, tarp Andų kalnų vakaruose ir Atlanto vandenyno rytuose. Šiaurėje ribojasi su Bolivija ir Paragvajumi, šiaurės rytuose – su Urugvajumi ir Brazilija, o visa vakarinė siena eina su Čile. Argentina – antra pagal dydį Pietų Amerikos šalis, ir aštunta pagal dydį pasaulyje (2791800 km²). Argentina kelia pretenzijas dėl Antarktidos sektoriaus (Argentinos Antarktidos) ir Didžiosios Britanijos okupuotų Malvinų (Folklando) salų ir kitų Pietų Atlanto salų (Auroros, Pietų Džordžijos, Pietų Sandvičo, Pietų Šetlando, Pietų Orknio salų). Su visomis šiomis teritorijomis šalies plotas būtų 3761274 km².

Gamtiniai regionai

Argentinoje išskiriami keli gamtiniai regionai:

• Šiaurės vakarų Argentina – kalnų plynaukščių (Altiplano) regionas
• Pampų kalnagūbriai – nuo Andų kalnų atsišakoję ir pavieniai kalnų masyvai šalies vakaruose
• Kujo – kalnuota vynininkystės sritis šalies vakaruose
• Pampos – stepės centrinėje šalies dalyje
• Gran Čiakas – įvairių gamtinių sąlygų lygumos šalies šiaurėje
• Mesopotamija (Tarpupis) – drėgnų miškingų žemumų plotas šiaurės rytuose
• Patagonija – įvairių gamtinių sąlygų pietinė Argentinos dalis
• Argentinos Antarktida – pretenduojama teritorija Antarktidoje

Sienos

Šiaurinė siena su Bolivija išvesta Cochinoca kalnagūbriu, Grande de San Juan, Bermecho, Grande de Tarija, Itaú ir Pilkomajo upėmis, bei 22 lygiagrete. Nustatyta 1889 m. valstybės siena su Paragvajumi išvesta Pilkomajo, Paranos ir Paragvajaus upėmis. Nustatyta 1876 m. 'Rytinė siena su Brazilija eina Igvasu, San Antonijo, Pepirí Guazú ir Urugvajaus upėmis. Nustatyta 1895 m. Siena su Urugvajumi eina Urugvajaus upe iki pat La Platos ir nustatyta 1961 ir 1973 m. Vakarinė siena su Čile driekiasi Andų kalnų grandinėmis. Nustatyta 1881, 1889 ir 1995 m. Siena Patagonijoje patvirtinta 1902 m. Dėl sienų Ugnies Žemėje (Byglio kanalo) buvo iškilę nesutarimų, tačiau 1984 m. sienos sutartis galutinai ratifikuota.

• Šiauriausia vieta: Grande de San Juan ir Mojinete upių santaka Branqui kalno papėdėje (Chuchujaus prov.) 21°46' p. pl.
• Piečiausia vieta: San Pío kyšulys Ugnies Žemės Isla Grande saloje 55°03' p. pl.
• Ryčiausia vieta: netoli Bernardo de Irigoyen miesto Misionese 53°35' v. ilg.
• Vakariausia vieta: Agassiz kalno pašlaitėje Rio Negro prov. 73°83' v. ilg.

Reljefas

Entre Rioso provincija

Visu vakariniu Argentinos pakraščiu driekiasi Andų kalnai. Šiaurinėje ir centrinėje Andų dalyje iškyla daug aukštų kalnų ir ugnikalnių: Akonkagva (6959 m), Pisis (6882 m), Ochos del Saladas (6864 m), Bonetė (6850 m), Tupungatas (6800 m), Mersedarijas (6770 m) ir kt. Pietuose pereina į žemesnius Patagonijos Andus, kurių viršūnės neviršyja 4000 m: Laninas (3776 m), Tronadoras (3478 m), Ficrojus (3405 m) ir kt. Be to, daugybė kalnagūbrių ir kalnų masyvų driekiasi greta Andų, iš kurių svarbiausias – Kordobos kalnagūbriai (Sierras de Córdoba), kurio aukščiausia vieta – Champaquí kalnas (2850 m). Beveik visą pietinę Argentinos dalį užima Patagonijos plokščiakalnis. Centrinėje ir pietinėje šalies dalyse driekiasi Pampų ir Čiako lygumos. Tarpupis – žemumos, tačiau šiaurėje iškyla kelios kalnagūbrių grandinės – Brazilijos plokščiakalnio atšakos.

Hidrografija

Llullaillaco ugnikalnis

Argentinos upės priklauso daugiausia Atlanto vandenyno ir vidinio nuotėkio baseinams. Taip pat Andų kalnuose dalis upių ir ežerų priklauso Ramiojo vandenyno baseinui. Pagrindinė šalies upė – Parana, kurios baseinas (Igvasu, Pilkomajas, Bermechas, Saladas, Paragvajus ir kt.) užima šiaurės rytų pusę. Toliau, pietų link, į Atlantą teka dar kelios svarbios upės: Koloradas, Negras, Čiubutas, Deseadas, Čikas ir kt. Dalis upių priklauso nenuotakiam Mar Čikitos ežero baseinui (Dulsė, Río Cuarto, Río Tercero ir kt.). Argentinoje gausu ežerų. Ypač ežeringi Patagonijos Andai: Buenos Airių, Viedmos, Archentino, Nauel Uapi ir daug kitų ežerų. Šalies centre yra Mar Čikitos ežeras. Be to, centrinėje dalyje susidarė daug druskos lygumų, iš kurių didžiausia – Salinas Grandes. Mesopotamijoje daug pelkių (didžiausia – Iberos). Upės patvenktos tvenkiniais (Jasiretos – Parana, Ramos Mexia – Limajas, Casa de Piedra – Koloradas).

Klimatas

Ugnies Žemės kraštovaizdis

Kadangi šalis nusidriekusi kelis tūkstančius km šiaurės-pietų kryptimi, todėl joje yra net kelios klimato juostos. Ugnies Žemės pietinė dalis patenka į subantarktinę klimato juostą. Čia būdingas šaltas, drėgnas ir vėjuotas oras. Patagonija išsidėsčiusi vidutinių platumų klimato juostoje. Dėl šaltųjų srovių būdingas šaltas ir sausas klimatas. Vasaros vėsios, žiemą galimi dideli šalčiai. Tačiau Andų pašlaitėse klimatas drėgnesnis ir švelnesnis. Centrinei daliai būdingas subtropinis klimatas. Pajūryje drėgna, einant į vakarus sausėja. Vasaros karštos, žiemos vėsios, o vakaruose būna šalčių. Šalies šiaurė išsidėsčiusi atogrąžų juostoje. Mesopotamijoje drėgna; vasaros karštos, žiemos šiltos. Einant link vakarų kritulių mažėja, didėja vasaros ir žiemos temperatūrų kontrastas.

Dirvožemiai

Gran Čiake būdingi raudonžemiai drėgnesnėse vietose – rausvi rudžemiai, o sausesnėse – tamsūs rudžemiai. Sausojoje Pampoje būdingi pilkieji rudžemiai, Tarpupyje – feralitiniai dirvožemiai, Tarpupio pietuose ir drėgnojoje Pampoje – derlingi juodžemiai. Patagonijoje yra įdruskėjusių pilkžemių, rudžemių ir kaštoninių dirvožemių. Andų kalnuose dėl reljefo ir klimato įvairovės dirvožemiai labai įvairūs. Sausringuose ir karštuose šalies šiaurės vakaruose yra didelių druskožemių plotų.

Augalija

Šalies šiaurėje, Gran Čiake plyti daugiausia tropiniai retmiškiai, vakaruose pereinantys į sausringus krūmynus (akacijos, kaktusai, mimozos), o rytuose į savanas, palmių giraites ir galerinius miškus. Tarpupyje auga drėgnieji subtropiniai ir tropiniai retmiškiai su vešlia žoline augalija. Drėgnojoje rytinėje pampų dalyje plyti daugiausia sukultūrintų stepių plotai, o sausringuose vakaruose driekiasi sausosios stepės ir pusdykumės, kur dygūs krūmai, kvebrachai, kaktusai. Patagonijos pusdykumėse auga ašuotės, žemi dygūs krūmai, šalies pietuose ir Ugnies Žemėje – subantarktiniai miškai ir krūmai, sudaryti daugiausia iš notofagų. Šiaurinės Andų pašlaitės skurdžios, ten auga krūmokšniai, sumedėję kaktusai, centrinėje dalyje – spygliuočių ir plačialapių miškai, Patagonijos Anduose – mišrieji miškai. Iš viso miškai ir krūmynai dengia 21 % Argentinos teritorijos.

Gyvūnija

Argentinai būdinga neotropinė gyvūnija. Andų kalnuose, Patagonijoje sutinkami guanakai, viskašos, maros, nutrijos, jūrų kiaulytės, pumos. Pampų ir Gran Čiako lygumose sutinkami pampų elniai, šarvuočiai, skunkai, skruzdėdos; džiunglėse – tapyrai, pekariai, oposumai, jaguarai. Būdingi stambūs paukščiai – paprastieji nandu, ant žemės gyvenančios karakaros, palamedėjos, tironai, urvinės pelėdos. Patagonijos pakrantėse yra pingvinų, jūrų liūtų gulyklos, prie krantų stebimi banginiai.

Faktai ir skaičiai

Plotas

• visas: 2 766 890 km²
• sausuma: 2 736 690 km²
• vandenys: 30 200 km²

Jūrinės valdos

• Pakrantės zona: 24 jūrmylės (44 km)
• Kontinentinis šelfas: 200 jūrmylių (370 km)
• Ekskliuzyvinė ekonominė zona: 200 jūrmylių (370 km)
• Teritorinė jūra: 12 jūrmylių (29 km)

Kranto linijos ilgis

4989 km

Sienos

• bendras ilgis: 9665 km
• pagal valstybes: Bolivija 832 km, Brazilija 1224 km, Čilė 5150 km, Paragvajus 1880 km, Urugvajus 579 km

Ekstremalūs taškai

• Aukščiausia vieta: Akonkagva, 6960 m
• Žemiausia vieta: Valdeso pusiasalyje, -40 m

Gamtiniai resursai

švinas, cinkas, varis, alavas, geležis, manganas, uranas, nafta, gamtinės dujos, rusvosios anglys, hidroenergija

Žemės naudojimas

• dirbama žemė: 9 %
• laikini pasėliai: 1 %
• laikinos ganyklos: 52 %
• miškai ir krūmynai: 19 %
• kita: 19 %

Drėkinama žemė

17 000 km²

Gamtiniai pavojai

• žemės drebėjimai – šiaurės vakaruose
• uraganiniai vėjai – centrinėje dalyje
• sausros – vakariniuose regionuose
• potvyniai – Mesopotamijoje