Alpinizmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Alpinizmas (pagal Alpių kalnų pavadinimą), sporto šaka – kopimas į kalnus per ledynus, uolas, sniegynus. Skiriami techniškai sudėtingas ir aukštuminis alpinizmas (nors griežtų ribų nėra). Techniškai sudėtingais laikomi uolų, ledo ir kombinuoti alpinistiniai maršrutai. Aukštuminiame alpinizme išskiriamas kopimas į aukštesnes negu 8000 m viršūnes.

Kopimas į Monblaną (foto 1862 m.).

Alpinizmo pradžia laikomi 1786 m., kai šveicarai mokslo tikslais užkopė Alpėse į Monblaną.

Alpinizmas Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Pradžia sietina su kelionėmis kalnuose - I. Domeika (1801–89; Kordiljeros), J. Čerskis (1845–92; Sibiras), J. Chodzka (1850; Araratas), A. Kašarauskas (19 a. II pusė; Sibiras), K. Aris (1874–1941; Pamyras, Tianšanis), A. Poška (1903–92; Himalajai, Pamyras, Hindukušas). Organizuoto alpinizmo pradininkai – G. Akstinas, V. Vosylius ir F. Mieliauskas. Jų iniciatyva įkurtos alpinizmo sekcijos Kaune (1956) ir Vilniuje (1957). 1957-10-27 Kaune įkurta pirmoji Lietuvos alpinistų organizacija – Respublikinė alpinizmo sekcija (prezidiumo pirm. G. Akstinas).

Alpinizmo pradžia – 1957 m. V. Vosyliaus organizuota Kauno alpinistų kelionė į Kaukazą. 1958 m. G. Akstinas ir F. Mieliauskas suorganizavo išvyką (Baltijos šalių alpiniadą) į Centr. Kaukazą; į Elbrusą (5642 m.) įkopė 28 Lietuvos alpinistai. 1959 m. įkurta Lietuvos alpinizmo federacija (1991 priimta į Tarptautinę alpinizmo s - gą), nuo 1996 m. – Lietuvos alpinizmo asociacija. 1959 kopdami į Dychtau viršūnę (5204 m Kaukaze) žuvo G. Akstinas, F. Mieliauskas ir V. Vosylius, o žuvusiųjų bendražygiai (ekspedicijoje dalyvaujant Lietuvos alpinistams), įkopę į bevardes viršūnes Terskej Alatau kalnagūbryje (Tian Šanis) pavadino jas lietuviškais vardais – Gedimino Akstino (4250 m), Lietuvos alpinistų (4050 m) (1 lent.). 1960 m. suorganizuota pirmoji lietuvių ekspedicija žuvusiems Lietuvos alpinizmo pradininkams atminti (vad. M. Melinskaitė), įkopta į Gedimino Akstino ir Lietuvos alpinistų viršūnes. Kuriasi sporto d - jų alpinistų sekcijos (Žalgirio d - jos 1961 m., Nemuno d - jos 1967 m.). 1964 m. pirmoji Lietuvos alpinistų aukštuminė ekspedicija (vad. K. Monstvilas) Šachdaros kalnagūbryje (Pietvakarių Pamyras) įkopė į bevardes viršūnes ir pavadino jas Lietuvos, M. K. Čiurlionio ir Donelaičio vardais. Svarbiausios ekspedicijos nurodytos 2 lentelėje. Didelį alpinizmo organizavimo darbą atliko Kauno (įk. 1979 m.) ir Vilniaus (įk. 1980 m.) alpinistų klubai.

D. Makauskas 1970 m. tapo TSRS čempionu uolų klasėje, 1982 m. už įkopimą į TSRS 4 aukščiausias viršūnes jam suteiktas Sniegynų tigro vardas; jis – pirmasis lietuvis, įkopęs į vieną iš 14 aukšč. kalnų – Dhaulagirį (8167 m Himalajuose; 1990 m.). A. Skėraitytė viena įkopė į Korženevskajos viršūnę (7105 m Pamyre). V. Vitkauskas, pirmasis iš Baltijos šalių, 1993-05-10 įkopė į aukščiausią pasaulio viršūnę – Džomolungmą (8840 m Everestą), o 1993–96 įkopė į visų žemynų kalnų aukščiausias viršūnes.

Lietuvos alpinizmo asociacijos vadovai[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvos alpinizmo asociacijos (federacijos) prezidentai (pirmininkai)

  1. 1957-10-27–1959-06-16 – Gediminas Akstinas
  2. 1959-06-16–1959 08 02 – Vytautas Vosylius
  3. 1959–1967 – Vytautas Viršilas
  4. 1967–1971 – Jaroslavas Okulič-Kazarinas
  5. 1971–1976 – Kazys Monstvilas
  6. 1976–1979 – Vytautas Viršilas
  7. 1979–1993 – Vilius Šaduikis
  8. 1993–1996 – Kęstutis Baleišis
  9. 1996–1999 – Vladas Vitkauskas
  10. 1999–2001 – Vaidas Barkevičius
  11. 2001–2005 – Algimantas Asevičius
  12. 2005–2007 – Marius Pulkauninkas
  13. 2007–2009 – Saulius Vilius
  14. 2009–2012 – Saulius Barauskas
  15. 2012- - Saulius Damulevičius

Susijusios temos[taisyti | redaguoti kodą]

  • Kalnų turizmas – kopimas į viršūnes be specialios įrangos, taip pat kelionės į kalnus.
  • Uolų laipiojimas – kopimas į uolas, paprastai panaudojant alpinistinį inventorių.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Alpinizmas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka