Patagonijos plokščiakalnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Plokščiakalnis ir Neukeno upė

Patagonijos plokščiakalnis – plokščiakalnis Pietų Amerikos pietuose, Patagonijoje, tarp Patagonijos Andų kalnų ir Atlanto vandenyno. Šiaurinė riba eina Kolorado upe. Šiauriau pereina į La Platos žemumą. Užima apie 650 tūkst. km² teritoriją.[1]

Plokščiakalnio paviršius plokščias, terasomis leidžiasi link vandenyno. Paviršius giliai išraižytas upių slėnių. Daug kur iškyla pavienės plynaukštės. Upės slenkstėtos, sudaro krioklius. Svarbiausios: Negras, Čiubutas, Čikas, Deseadas.[1]

Dėl rūstaus klimato ir skurdaus dirvožemio plokščiakalnio paviršių dengia retos stepės ir pusdykumės. Centrinėje dalyje, kur plyti stepės, vyrauja skurdi pusdykumių augalija (krūmai, žolės), plokščiakalnio vakaruose, prie paupių, kur iškrinta daugiau kritulių, veši pievos.[1][2] Stepėse auginamos avys ir galvijai. Yra naftos ir gamtinių dujų telkinių.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 Patagonijos plokščiakalnis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVII (On-Peri). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010
  2. The Physical Geography of Patagonia and Tierra del Fuego. Andrea M. J. Coronato, Fernando Coronato, Elizabeth Mazzoni and Mirian Vazquez