Patagonijos nacionalinis parkas (Čilė)

Koordinatės: 47°07′0″ p. pl. 72°29′0″ v. ilg. / 47.11667°š. pl. 72.48333°r. ilg. / 47.11667; 72.48333
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Patagonijos nacionalinis parkas
IUCN II kategorija (nacionalinis parkas)
Cheinimenio ežeras Patagonijos nacionaliniame parke
Cheinimenio ežeras Patagonijos nacionaliniame parke
Vieta: Čilės vėliava Čilė Aiseno regiono vėliava Aiseno regionas
Artimiausia didesnė gyvenvietė: Čile Čikas, Kokranas
Žemėlapis rodantis Patagonijos nacionalinis parkas vietą.
Patagonijos nacionalinis parkas
Koordinatės: 47°07′0″ p. pl. 72°29′0″ v. ilg. / 47.11667°š. pl. 72.48333°r. ilg. / 47.11667; 72.48333
Plotas: 3045,2 km²[1]
Įkurtas: 2018 m.
Valdymas: Nacionalinė miškų korporacija
Vikiteka: Patagonijos nacionalinis parkas (Čilė)

Patagonijos nacionalinis parkas (isp. Parque nacional Patagonia) – saugoma gamtos teritorija pietų Čilėje, Patagonijoje, Aiseno regione, Cheneral Kareros provincijoje, tarp Čile Čiko ir Kokrano, Argentinos pasienyje. Įsteigtas 2018 m. Kitapus sienos yra Patagonijos nacionalinis parkas Argentinoje.

Parkas įsteigtas išpirkus žemes Valje Čakabuko estansijos vietoje, sujungus jos žemes bei keletą ligtol buvusių rezervatų (Cheinimenio ežero, Kokrano ežero).[2] Nacionalinis parkas yra Patagonijos Anduose, pietuose siekia Kokrano ežerą, šiaurėje – Cheneral Kareros ežerą. Keletas ežerų yra pačiame parke – Cheinemenio, Verdės, Gutjereso, taip pat Sisneso, Elefantitos ir kt. lagūnos. Parku teka Cheinemenio upė, įtekanti į Cheneral Kareros ežerą, ir Čakabukas, įtekantis į Beikerio upę.

Būdingi Patagonijos stepių, kalnų tundros, notofagų miškų kraštovaizdžiai. Auga bruknuolės, kietalapiai raugerškiai, raudonieji žaizdriai, sarsapariliai. Būdingi gyvūnai – guanakai, pumos, viskašos, šarvuočiai, lapės, reti pietų Andų elniai (huemuliai), iš paukščių sutinkami mažieji nandai, čiliniai flamingai, čiliniai ylasapiai geniai (Colaptes pitius), dryžieji geniai (Veniliornis lignarius), ilgauodegiai pieviniai trupialai (Sturnella loyca).[3]

Čakabuko ir Cheimenio slėniuose išlikę senųjų šio krašto gyventojų archeologinių stovyklaviečių urvuose (seniausios siekia 7700 metų).[3]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]