Migliniai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Poaceae
Sėjamasis rugys (Secale cereale)
Sėjamasis rugys (Secale cereale)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Augalai
( Plantae)
Skyrius: Magnolijūnai
( Magnoliophyta)
Klasė: Lelijainiai
( Liliopsida)
Poklasis: Lelijažiedžiai
( Liliidae)
Šeima: Migliniai
( Poaceae)

Migliniai arba varpiniai (Poaceae) – magnolijūnų (Magnoliophyta) skyriui priklausanti labai didelė augalų šeima, kurią sudaro apie 700 genčių, 11 000 rūšių[1]. Lietuvoje – 122 rūšys.[2] Yra daug kultūrinių bei introdukuotų rūšių. Vienmečiai, dvimečiai bei daugiamečiai žoliniai augalai (tik bambukinių stiebai sumedėję).

Miglinių augalų šeima yra viena iš plačiausiai paplitusių ir gausiausių augalų šeima Žemėje. Migliniai vyrauja pievose, stepėse, savanose, prerijose, pampose ir kitose ekosistemose.[2]

Augalų morfologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaknų sistema kuokštinė. Būdinga sudėtinga požeminių ir antžeminių ūglių sistema. Pagal ūglių tipą, jų augimo pobūdį migliniai skirstomi į tankiakerių, retakerių ir šakniastiebinių augalų grupes. Tankiakerių kerojimosi bambliai yra dirvos paviršiuje, nauji šių augalų ūgliai auga vertikaliai, nepraplėšdami lapų makščių. Retakerių bambliai yra po žeme, nauji ūgliai iš pradžių auga įstrižai, praplėšia lapų makštis paskui auga vertikaliai. Šakniastiebinių – augalų kerojimosi bambliai taip pat yra po žeme, o jų nauji ūgliai iš pradžių auga horizontaliai po žeme ir tik vėliau iškyla į žemės paviršių.[3]

Stiebas stačias, bambliuotas, tarpubambliuose dažniausiai tuščiaviduris. Stiebai yra šiaudo pavidalo, jų skerspjūvis apvalus. Pamatinės stiebų dalys, iš kurių išauga nauji ūgliai, vadinamos kerėjimosi bambliais, viename kere gali būti nuo kelių iki keliasdešimt ūglių.

Lapai išsidėstę pražangiai, ant siebo išsidėstę dviem eilėmis, bekočiai, paprasti, sudaryti iš trijų dalių: lapamakštės, lapakočio ir liežuvėlio. Lapamakštė yra apatinė, stiebą gaubianti lapo dalis. Būdingos atviros makštys, kai kuriais atvejais uždaros. Nuo stiebo atsilošęs lapalakštis paprastai yra linijiškos, rečiau lancetiškos formos. Perėjime tarp lapamaštės ir lapalakščio yra gerai išsivystęs plėviškas liežuvėlis. Jis priglunda prie stiebo ir neleidžia į tarpamakštės vidų patekti vandeniui ir patogeniniams mikroorganizmams. Kai kurie migliniai vietoj liežuvėlio turi plaukelių žiedą.

Žiedynas susitelkęs į varputes, o jos – į sudėtinius žiedynus (varpa, kekė, šluotelė, varpašluotė, burbuolė). Iš apačios varputę dengia iš viršūninių lapų kilę varpažvyniai, kurie atlieka apsauginę funkciją. Paprastai varputėje yra du lancetiški varpažvyniai: apatinis ir viršutinis. Kartais gali turėti kelis varpažvynius. Kai kurių augalų varpažvyniai su akuotais – tai kieti, smaigalėlio pavidalo dariniai žvynelio viršuje, padedantys vaisiams išplisti anemorchijos arba epizoochorijos būdu.

Žiedyno ir žiedo schema: 1- lapai, 2- apatinis žiedažvynis, 3- akuotas, 4- viršutiniai žiedažvyniai, 5- lodikulės, 6- kuokeliai, 7- mezginė, 8- staminodis.

Žiedas smulkus, zigomorfinis, dvilytis, retai vienalytis. Apyžiedis paprastas virtęs žvyneliais. Žiede yra du žiedažvyniai. Apatinis žiedažvynis kilęs iš pažiedės, dažnai su akuotu. Apyžiedžio vidinio rato lapeliai virtę plėviškomis lodikulėmis. Daugumos miglinių žieduose yra dvi, retai trys ar viena lodikulė. Pastarosios prieš žydėjimą išbrinksta ir padeda žiedažvyniams išsiskleisti. Daugumos miglinių kuokelynas susidaręs iš trijų laisvų kuokelių, kartais jų būna vienas, du, šeši ar daugiau. Žiedui išsiskleidus, ilgi bei siūliški kuokelių koteliai nusvyra žemyn. Dulkinės prie kotelių pasvirusios ties viduriu.

Vaislapynas parakarpinis, iš dviejų arrba trijų suaugusių vaislapėlių. Mezginė viršutinė, vienalizdė, su vienu sėklapradžiu. Liemenėliai labai trumpi arba jų visai nėra. Purkos dažniausiai dvi, stambios, plunksnišaki šakotos.

Vaisius – grūdas. Sėkla turi daug endospermio ir gemalą su viena sėklaskilte. Kai kurių augalų sėklos yra su elajosporomis, platinamos skruzdžių mirmekochorijos būdu.

Dauginimasis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Migliniai yra vėjo apdulkinami (anemofiliniai), kai kurių augalų sėklos prisitaikiusios plisti anemofilijos būdu. Daugelis šios šeimos atsotovų yra kryžmadulkiai, kartais savidulkai prisitaikę augalai.

Augimas ir vystymasis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Skirtinguose augalų augimo ir vystymosi etapuose, kurie lemia organų pradmenų susiformavimą, aplinkos veiksnių poreikiai yra labai nevienodi. Skirtingais augalo gyvenimo laikotarpiais augalai gali būti jautrūs aplinkos veiksniams. Didžiausią įtaką augalo augimui ir vystymuisi turi žemos temperatūros, šviesaus ir tamsaus laikotarpio trukmė per parą vegetacijos metu, nakties ir dienos temperatūrų skirtumas. Taip pat išskiriami laikotarpiai, kuomet augalai labai jautrūs vandens kiekiui, mineralinei mitybai, šviesos intensyvumui, jos spektro sudėčiai, gravitacijai, elektromagnetiniams laukams. Laikotarpiai, kai augalai labai jautrūs aplinkos veiksniams, vadinami kritiniais. Šių laikotarpių tyrimas, organogenezės etapo identifikavimas ir sąlygų augalams sudarymas nulemia galutinį rezultatą – augalų produktyvumą.[4]

Miglinių šeimos atstovai, paveikti žemų temperatūrų streso, pasižymi būdingais fenotipiniais požymiais, tokiais kaip sumažėjęs lapų plotas, sulėtėjęs vystymasis bei lapų pageltimą, kuri gali pereiti į lapų audinių žūtį. Žema temperatūra augalo vėlyvuose vystymosi tarpsniuose sukelia žiedadulkių sterilumą, – tai laikoma vienu iš svarbiausių veiksnių, atsakingų už grūdų derliaus sumažėjimą[4]

Evoliucija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miglinių šeima plačiai paplito kreidos periodo pabaigoje, o suakmenėjusiame dinozaurų išmatose (koprolite) buvo rasta įvairių fitolitų, kurie yra susiję su šių laikų ryžiais bei bambukais.[5] Migliniai augalai prisitaikė augti tiek dykumose, tiek šlapynėse, jų neaptinkama tik aukštikalnėse. Dėl to ji yra labiausiai paplitusi augalų šeima visuose žemynuose.[6]

Reikšmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šių augalų reikšmė žmogui labai didelė. Prie miglinių priklauso daug žemės ūkio kultūrų – javų[4], kurie yra vieni pagrindinių maisto produktų visame pasaulyje: kviečiai, miežiai, ryžiai, kukurūzai, cukranendrės ir kt. Svarbiausia duoninė kultūra – kviečiai, kurių veislių yra išvesta keli tūkstančiai. Kukurūzai auginami kaip grūdinė, pašarinė, techninė (spiritas, aliejus, krakmolas) kultūra. Sėjamasis ryžis (Oryza sativa) auginamas Pietų ir Rytų Azijoje, Afrikos ir Amerikos užliejamuose laukuose. Tikrosios cukranendrės (Saccharum Officinarum) pilnaviduriuose stiebuose turi apie 20% cukraus, tai yra pagrindinis cukraus gamybos šaltinis. Migliniai augalai taip pat naudojami kaip vaistiniai augalai (sėjamoji aviža, paprastasis miežis). Daugelis rūšių naudojamos pašarui (eraičinas, miglė, šunažolė ir kt.). Kai kurie miglinių šeimos atstovai naudojami kaip tvirta statybinė medžiaga[7] (bambukai, šiaudai ir kt.), naudojami izoliacijai, popieriaus ir kartono gamybai. Gali būti naudojami biokuro gamybai[8], iš kukurūzų pirmiausia išgaunant etanolį. Taip pat migliniai augalai naudojami kaip dekoratyviniai augalai.[9]

Pošeimiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Migliniai suskirtstyti į 12 pošeimių.[10]

  • Anomochlooideae Pilg. ex Potztal
  • Pharoideae L.G.Clark & Judz.
  • Puelioideae L.G.Clark, M.Kobay., S.Mathews, Spangler & E.A.Kellogg
  • Pooideae
  • Bambusoideae
  • Ehrhartoideae
  • Aristidoideae
  • Arundinoideae
  • Chloridoideae
  • Panicoideae
  • Micrairoideae
  • Danthonioideae

Lietuvoje augančios gentys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kvapioji gardūnytė
Kupstinė šluotsmilgė
Pajūrinė smiltlendrė
Melsvoji melvenė
Nendrynais apžėlęs karjeras (paprastoji nendrė)
Smiltyninis lendrūnas
Lietuvoje augančios gentys
Lietuviškai Lotyniškai
Valkūnas Agropyron
Smilga Agrostis
Smilgenė Aira
Pašiaušėlis Alopecurus
Anisanta Anisantha
Smiltlendrė Ammophila
Gardūnytė Anthoxanthum
Smilguolė Apera
Aviža Avena
Avižuolė Arrhenatherum
Bekmanija Beckmannia
Strugė (Brachypodium
Ašarėlės Briza
Dirsė Bromus
Lendrūnas Calamagrostis
Smilgaitė Catabrosa
Šepetukas Corynephorus
Šunažolė Dactylis
Pirštuotė Digitaria
Tridantė Danthonia
Šluotsmilgė Deschampsia
Rietmenė Echinochloa
Elimas Elymus
Varputis Elytrigia
Posmilgė Eragrostis
Eraičinas Festuca
Monažolė Glyceria
Poavižė Helictotrichon
Stumbražolė Hierochloe
Vilnūnė Hierochloe
Miežvienis Hordelymus
Miežis Hordeum
Kelerija Koeleria
Ravenė Leersia
Rugiaveidė Leymus
Svidrė Lolium
Striepsnė Melica
Sorokė Milium
Melvenė Molinia
Briedgaurė Nardus
Ryžis Oryza
Sora Panicum
Strypainis Phalaris
Dryžutis Phalaroides
Motiejukas Phleum
Nendrė Phragmites
Miglė Poa
Žalvė Puccinellia
Nendrūnė Scolochloa
Rugys Secale
Mėlitas Sesleria
Šerytė Setaria
Visgė Trisetum
Kvietys Triticum
Kukurūzas Zea
Kitos gentys
Lietuviškai Lotyniškai
Posmilgė Eragrostis
Sorulė Pennisetum
Cukranendrė Saccharum
Sorgas Sorghum

Visų genčių sąrašas.

Į Lietuvos raudonąją knygą[11] įrašyti augalai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Ankstyvoji smilgenė (Aira praecox). Lietuvoje aptiktas tik pajūryje.
  • Juosvavarpis pašiaušėlis (Alopecurus arundinaceus). Lietuvoje labai reta rūšis, žinomos vos kelios radvietės. Duomenų apie rūšies populiaciją nėra.
  • Paprastoji bekmanija (Beckmannia eruciformis). Lietuvoje žinomos dvi radvietės, kuriose auga negausiai, nedideliais sąžalynais.
  • Miškinė dirsė (Bromus benekenii). Lietuvoje reta rūšis, nyksta mechaniškai naikinant augalus bei jų augavietes kirtavietėse arba tankėjant medynams, transformuojant žemes.
  • Stačioji dirsė (Bromus erectus). Lietuvoje kol kas žinomos kelios radvietės. Auga grupėmis. Nyksta transformuojant žemes, sausinant bei kultūrinant pievas.
  • Nendrinis lendrūnas (Calamagrostis pseudophragmites). Lietuvoje labai retas augalas. Rastas Rusnės saloje.
  • Miškinė šunažolė (Dactylis polygama). Lietuvoje žinoma viena radvietė. Rūšies augimo ir kitimo savitumai netirti.
  • Miškinis eraičinas (Festuca altissima). Išnykstanti rūšis, 1 kategorija. Lietuvoje žinomos vos kelios radvietės. Nyksta staigiai pašviesėjus augavietei – plynai iškirtus mišką, mechaniškai pažeidžiant augalus ir dirvos paviršių.
  • Smėlyninis eraičinas (Festuca psammophila). Lietuvoje randama kai kuriuose vietose Pietryčių Lietuvos smėlingoje lygumoje. Nyksta vėjui išpustant arba vandens srovėms išplaunant smėlį augavietėse, jas mechaniškai pažeidžiant arba stipriai išmindant.
  • Miškinė monažolė (Glyceria nemoralis). Lietuvoje žinomos kelios augavietės.
  • Dryžuotoji monažolė (Glyceria striata). Lietuvoje reta rūšis, dažnesnė rytiniuose rajonuose.
  • Pievinė poavižė (Helictotrichon pratense). Žinomos kelios radvietės Šiaurės ir Vakarų Lietuvoje. Rūšies populiacija gali sunykti dėl neracionalios ūkinės veiklos augavietėse.
  • Švelnioji vilnūnė (Holcus mollis). Lietuvoje išplitęs vakarinėje dalyje, pavienės radvietės žinomos Vilniaus, Trakų ir Šalčininkų raj. Retėja dėl mechaninio augaviečių naikinimo.
  • Europinis miežvienis (Hordelymus europaeus). Lietuvoje žinomos dvi radvietės pietinėje dalyje – Trakų ir Vilkaviškio raj.
  • Delavinio kelerija (Koeleria delavignei). Lietuvoje didžiausia populiacija yra Merkio slėnyje, ties Merkine.
  • Retažiedė miglė (Poa remota). Reta rūšis, žinomos vos kelios radvietės. Nyksta naikinant augavietes.
  • Eraičininė nendrūnė (Scolochloa festucacea). Lietuvoje rasta keliose vietose.
  • Melsvasis mėlitas (Sesleria caerulea). Lietuvoje rūšis paplitusi ribotai, dažniausia yra šiaurės vakaruose.

Nuotraukų galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]



Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Christenhusz, M.J.M.; Byng, J.W. (2016). "The number of known plants species in the world and its annual increase". Phytotaxa. 261 (3): 201–217. doi:10.11646/phytotaxa.261.3.1.
  2. 2,0 2,1 Migliniai. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-12-07.
  3. Naujalis J. R., Meškauskaitė E., Meldžiukienė A., Juzėnas S., 2009. Botanikos praktikos darbai: archegoniniai ir žiediniai augalai.
  4. 4,0 4,1 4,2 Vagusevičienė, V. (2018). Migliniai javai [elektroninis išteklius]: studijų knyga. Nuoroda tikrinta 2022, from https://hdl.handle.net/20.500.12259/92287
  5. Piperno, Dolores R.; Sues, Hans-Dieter (18 November 2005). „Dinosaurs Dined on Grass“. Science. 310 (5751): 1126–1128. doi:10.1126/science.1121020. PMID 16293745. S2CID 83493897.
  6. „Poaceae“. Britannica. Nuoroda tikrinta 2022-12-08.
  7. George Constable, ed. (1985). Grasslands and Tundra. Planet Earth. Time Life Books. p. 20. ISBN 978-0-8094-4520-2.
  8. Gupta, Ram B.; Demirbas, Ayhan (2010-04-19). Gasoline, Diesel, and Ethanol Biofuels from Grasses and Plants. Cambridge University Press. ISBN 978-1-139-48906-5.
  9. Geliurojus.lt Paieškos rezultatai kategorijoje Migliniai (Poaceae). [Žiūrėta 2022-12-05] https://geliurojus.lt/category/augalu-seimos/migliniai-poaceae/
  10. Soreng, Robert J.; Peterson, Paul M.; Romschenko, Konstantin; Davidse, Gerrit; Zuloaga, Fernando O.; Judziewicz, Emmet J.; Filgueiras, Tarciso S.; Davis, Jerrold I.; Morrone, Osvaldo (2015). "A worldwide phylogenetic classification of the Poaceae (Gramineae)". Journal of Systematics and Evolution. 53 (2): 117–137 doi:10.1111/jse.12150
  11. Rašomavičius V. (vyr. red.), 2021. Lietuvos raudonoji knyga. Kaunas: Lututė. https://am.lrv.lt/uploads/am/documents/files/Raudonoji%20knyga/Raudonoji_knyga_2021_WEB.pdf Archyvuota kopija 2022-12-08 iš Wayback Machine projekto.