Migliniai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite.
 Tango-nosources.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.
Poaceae
Sėjamasis rugys (Secale cereale)
Sėjamasis rugys (Secale cereale)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Augalai
(Wikispecies-logo.svg Plantae)
Skyrius: Magnolijūnai
(Wikispecies-logo.svg Magnoliophyta)
Klasė: Lelijainiai
(Wikispecies-logo.svg Liliopsida)
Poklasis: Lelijažiedžiai
(Wikispecies-logo.svg Liliidae)
Šeima: Migliniai
(Wikispecies-logo.svg Poaceae)

Migliniai, varpiniai (Poaceae) – magnolijūnų (Magnoliophyta) skyriui priklausanti labai didelė augalų grupė, kurią sudaro apie 500 genčių, apimančių daugiau kaip 6000 rūšių. Lietuvoje – 122 rūšys. Yra daug kultūrinių bei introdukuotų rūšių. Vienmečiai, dvimečiai bei daugiamečiai žoliniai augalai (tik bambukinių stiebai sumedėję).

Augalų morfologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaknų sistema kuokštinė. Būdinga sudėtinga požeminių ir antžeminių ūglių sistema. Pagal ūglių tipą, jų augimo pobūdį migliniai skirstomi į tankiakerių, retakerių ir šakniastiebinių augalų grupes. Tankiakerių kerojimosi bambliai yra dirvos paviršiuje, nauji šių augalų ūgliai auga vertikaliai, nepraplėšdami lapų makščių Retakerių bambliai yra po žeme, nauji ūgliai iš pradžių auga įstrižai, praplėšia lapų makštis paskui auga vertikaliai. Šakniastiebinių – augalų kerojimosi bambliai taip pat yra po žeme, o jų nauji ūgliai iš pradžių auga horizontaliai po žeme ir tik vėliau iškyla į žemės paviršių.[1]

Stiebas stačias, bambliuotas, tarpubambliuose dažniausiai tuščiaviduris. Stiebai yra šiaudo pavidalo, jų skerspjūvis apvalus. Pamatinės stiebų dalys, iš kurių išauga nauji ūgliai, vadinamos kerėjimosi bambliais, viename kere gali būti nuo kelių iki keliasdešimt ūglių.

Lapai išsidėstę pražangiai, ant siebo išsidėstę dviem eilėmis, bekočiai, paprasti, sudaryti iš trijų dalių: lapamakštės, lapakočio ir liežuvėlio. Lapamakštė yra apatinė, stiebą gaubianti lapo dalis. Būdingos atviros makštys, kai kuriais atvejais uždaros.Nuo stiebo atsilošęs lapalakštis paprastai yra linijiškos, rečiau lancetiškos formos. Perėjime tarp lapamaštės ir lapalakščio yra gerai išsivystęs plėviškas liežuvėlis. Jis priglunda prie stiebo ir neleidžia į tarpamakštės vidų patekti vandeniui ir patogeniniams mikroorganizmams. Kai kurie migliniai vietoj liežuvėlio turi plaukelių žiedą.

Žiedynas susitelkęs į varputes, o jos – į sudėtinius žiedynus (varpa, kekė, šluotelė, varpašluotė, burbuolė). Iš apačios varputę dengia iš viršūninių lapų kilę varpažvyniai, kurie atlieka apsauginę funkciją. Paprastai varputėje yra du lancetiški varpažvyniai: apatinis ir viršutinis. Kartais gali turėti kelis varpažvynius. Kai kurių augalų varpažvyniai su akuotais - tai kieti, smaigalėlio pavidalo dariniai žvynelio viršuje, padedantys vaisiams išplisti anemorchijos arba epizoochorijos būdu.

Žiedas smulkus, zigomorfinis, dvilytis, retai vienalytis. Apyžiedis paprastas virtęs žvyneliais. Žiede yra du žiedažvyniai. Apatinis žiedažvynis kilęs iš pažiedės, dažnai su akuotu. Apyžiedžio vidinio rato lapeliai virtę plėviškomis lodikulėmis. Daugumos miglinių žieduose yra dvi, retai trys ar viena lodikulė. Pastarosios prieš žydėjimą išbrinksta ir padeda žiedažvyniams išsiskleisti. Daugumos miglinių kuokelynas susidaręs iš trijų laisvų kuokelių, kartais jų būna vienas, du, šeši ar daugiau. Žiedui išsiskleidus, ilgi bei siūliški kuokelių koteliai nusvyra žemyn. Dulkinės prie kotelių pasvirusios ties viduriu.

Vaisius - grūdas. Sėkla turi daug endospermio ir gemalą su viena sėklaskilte.

Migliniai yra vėjo apdulkinami (anemofiliniai), kai kurių augalų sėklos prisitaikiusios plisti anemofilijos būdu. Daugelis šios šeimos atsotovų yra kryžmadulkiai, kartais savidulkai prisitaikę augalai.

Reikšmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šių augalų reikšmė žmogui labai didelė. Čia priklauso daug žemės ūkio kultūrų – javų, kurie yra vieni pagrindinių maisto produktų visame pasaulyje: kviečiai, miežiai, ryžiai, kukurūzai, cukranendrės ir kt.

Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Paplitę visame Žemės rutulyje. Dažnai rūšių yra vidutinio drėgnumo ir sausuose bemiškiuose plotuose.

Lietuvoje augančios gentys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mėlitas (Sesleria albicans)
Smiltlendrės (Ammophila arenaria) Nyderlandų pajūryje

Kitos gentys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Į Lietuvos raudonąją knygą įrašyti augalai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Ankstyvoji smilgenė (Aira praecox). Lietuvoje aptiktas tik pajūryje.
  • Juosvavarpis pašiaušėlis (Alopecurus arundinaceus). Lietuvoje labai reta rūšis, žinomos vos kelios radvietės. Duomenų apie rūšies populiaciją nėra.
  • Paprastoji bekmanija (Beckmannia eruciformis). Lietuvoje žinomos dvi radvietės, kuriose auga negausiai, nedideliais sąžalynais.
  • Miškinė dirsė (Bromus benekenii). Lietuvoje reta rūšis, nyksta mechaniškai naikinant augalus bei jų augavietes kirtavietėse arba tankėjant medynams, transformuojant žemes.
  • Stačioji dirsė (Bromus erectus). Lietuvoje kol kas žinomos kelios radvietės. Auga grupėmis. Nyksta transformuojant žemes, sausinant bei kultūrinant pievas.
  • Nendrinis lendrūnas (Calamagrostis pseudophragmites). Lietuvoje labai retas augalas. Rastas Rusnės saloje.
  • Miškinė šunažolė (Dactylis polygama). Lietuvoje žinoma viena radvietė. Rūšies augimo ir kitimo savitumai netirti.
  • Miškinis eraičinas (Festuca altissima). Išnykstanti rūšis, 1 kategorija. Lietuvoje žinomos vos kelios radvietės. Nyksta staigiai pašviesėjus augavietei – plynai iškirtus mišką, mechaniškai pažeidžiant augalus ir dirvos paviršių.
  • Smėlyninis eraičinas (Festuca psammophila). Lietuvoje randama kai kuriuose vietose Pietryčių Lietuvos smėlingoje lygumoje. Nyksta vėjui išpustant arba vandens srovėms išplaunant smėlį augavietėse, jas mechaniškai pažeidžiant arba stipriai išmindant.
  • Miškinė monažolė (Glyceria nemoralis). Lietuvoje žinomos kelios augavietės.
  • Dryžuotoji monažolė (Glyceria striata). Lietuvoje reta rūšis, dažnesnė rytiniuose rajonuose.
  • Pievinė poavižė (Helictotrichon pratense). Žinomos kelios radvietės Šiaurės ir Vakarų Lietuvoje. Rūšies populiacija gali sunykti dėl neracionalios ūkinės veiklos augavietėse.
  • Švelnioji vilnūnė (Holcus mollis). Lietuvoje išplitęs vakarinėje dalyje, pavienės radvietės žinomos Vilniaus, Trakų ir Šalčininkų raj. Retėja dėl mechaninio augaviečių naikinimo.
  • Europinis miežvienis (Hordelymus europaeus). Lietuvoje žinomos dvi radvietės pietinėje dalyje – Trakų ir Vilkaviškio raj.
  • Delavinio kelerija (Koeleria delavignei). Lietuvoje didžiausia populiacija yra Merkio slėnyje, ties Merkine.
  • Retažiedė miglė (Poa remota). Reta rūšis, žinomos vos kelios radvietės. Nyksta naikinant augavietes.
  • Eraičininė nendrūnė (Scolochloa festucacea). Lietuvoje rasta keliose vietose.
  • Melsvasis mėlitas (Sesleria caerulea). Lietuvoje rūšis paplitusi ribotai, dažniausia yra šiaurės vakaruose.


Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Naujalis J. R., Meškauskaitė E., Meldžiukienė A., Juzėnas S., 2009. Botanikos praktikos darbai: archegoniniai ir žiediniai augalai.