Pereiti prie turinio

Epifitas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Epifitai)
Epifitinis augalas (tilandsija) ant medžio kamieno, Kosta Rika

Epifitas (iš sen. gr. ἐπί 'ant' + sen. gr. φυτόν 'augalas') – augalas, augantis ant kitų augalų, bet jais pasinaudojantis tik kaip atrama ir nesimaitinantis jų medžiagomis. Didžiausia epifitų įvairovė aptinkama drėgnuose atogrąžų miškuose, Pietų ir Centrinėje Amerikoje, Meksikoje [1]. Lietuvoje tai dažniausiai samanos, kerpės ir dumbliai [2]. Jie gali būti panaudojami kaip senų miškų arba taršos bioindikatoriai.[3]

Be sausumoje ant medžių augančių epifitų, yra daugybė vandens dumblių augančių ant kitų dumblių arba vandens augalų.[2]

Prisitaikymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Epifitų prisitaikymas augti ant kitų augalų padeda pasiekti daugiau saulės šviesos fotosintezei.[2]

Epifitams ypatingai svarbus vanduo, kurio jie gauna iš lietaus, rasos arba rūko. Vandeniui iš aplinkos surinkti kai kurie iš šių augalų naudoja pakitusius lapus.[2] To pavyzdys – Indijoje augančios dišidijos (Dischidia rafflesiana) maišelio pavidalo lapai, kuriuose kaupiamas vanduo [2]. Bromelijinių (Bromeliaceae) šeimoje yra augalų, kurių įgaubti lapai nukreipia vandenį į skrotelės centrą, kur vanduo gali būti kaupiamas [1]. Lapus dengianti stora kutikulė taip pat padeda sutaupyti vandens tokiems augalams kaip epifitiniams gegužraibiniams (Orchidaceae). Kai kurie šios šeimos atstovai turi orines šaknis, kurias dengia velamenas – akytas negyvų ląstelių sluoksnis, kuris gali kaupti vandenį.[4] Tilandsijų lapai gali būti padengti plaukeliais, kurie padeda sugerti vandenį iš atmosferos.[1]

Epifitų sporos ir sėklos yra smulkios, lengvos, dažnai su skristukais. Jas dažniausiai išnešioja vėjas, bet gali būti platinamos ir paukščių. [2]

Epifitų tipai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagal plitimo ir vystymosi būdą išskiriami trys epifitų tipai:

  1. Atsitiktiniai epifitai;
  2. Pusiau epifitai (hemiepifitai);
  3. Tikrieji epifitai. [2]

Atsitiktiniai epifitai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai dažniausiai sausumos augalai, kurių sėklos atsitiktinai vėjo užnešamos ant kitų augalų. Šie epifitai neturi specialių morfologinių prisitaikymų prie gyvenimo ant kitų augalų. Atsitiktinių epifitų dažniausiai pasitaiko ant samanomis apaugusių medžių kamienų, kadangi samanos išlaiko epifitams reikalingą vandenį.[5] Taip ant medžių gali išdygti siauralapė ožkarožė (Chamaenerion angustifolium), raudonstiebis snaputis (Geranium robertianum), paprastoji žilė (Senecio vulgaris) ir kt.[2]

Medžio kamienas apaugęs epifitiniais dumbliais – plevelomis (Pleurococcus sp.)

Pusiau epifitai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ant kitų augalų auga tik tam tikru gyvenimo laikotarpiu. Išskiriami pirminiai ir antriniai hemiepifitai.

Pirminiai epifitai pradeda savo gyvenimo ciklą ant kitų augalų, tačiau tampa savarankiškais kai jų šaknys pasiekia žemę ir įsitvirtina joje.[6] Daugelis tokių epifitų, net ir įsitvirtinę šaknimis dirvožemyje, visą gyvenimą naudojasi kitu augalu kaip atrama. [7] Taip auga tropikų miškų nuostabioji monstera (Monstera deliciosa). [2] Tačiau yra ir tokių rūšių, kurios suformuoja tvirtas šaknų arba stiebų struktūras ir gali išgyventi ilgiau nei medžiai prie kurių jie yra prisitvirtinę [7]. Tokias struktūras gali suformuoti kai kurie fikuso genties atstovai (pvz.: Ficus pertusa) [8].

Antriniai pusiau epifitai pradeda savo gyvenimą kaip savarankiški augalai, po mažu lipa aukštyn kitais medžiais, kol epifitų šaknys praranda kontaktą su žeme. Taip gali augti kai kurie tropikų papartiniai (Lomagramma guianensis, Polybotrya cylindrica).[6]

Tikrieji epifitai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Visą gyvenimą auga ant kitų medžių. Sėklos prisitaikiusios būti platinamos vėjo, tačiau jas gali išnešioti ir paukščiai.[2] Pavyzdžiui, kedeninė tilandsija (Tillandsia usneoides), ripsalis (Rhipsalis cereuscula). [9]

Trijų tipų šaknys:

  1. Kimbamosios – šioms šaknims būdingas neigiamas fototropizmas.
  2. Orinės – nukabusios žemyn, bet dar nesiekiančios žemės.
  3. Neišsivysčiusios – būdingos aerofitams. [2]

Lietuvos epifitų pavyzdžiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Karoklinė skiautenė (Antitrichia curtipendula)

Samanos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kerpsamanės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kerpės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dumbliai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 VU Botanikos sodas [internetinė svetainė], 2019. Epifitų kolekcija. Prieiga per internetą: https://www.botanikos-sodas.vu.lt/puslapiai/augal%C5%B3-kolekcijos/epifit%C5%B3-kolekcija
  2. 2,00 2,01 2,02 2,03 2,04 2,05 2,06 2,07 2,08 2,09 2,10 2,11 2,12 2,13 Dagys J., Augalų ekologija: Mokymo priemonė aukšt. m-klų biologjos spec., Vilnius, 1980.
  3. Dymytrova L., Brändli U., Ginzler C., Scheidegger C., 2018. Forest history and epiphytic lichens: Testing indicators for assessing forest autochthony in Switzerland. Ecological Indicators, 84: 847-857. DOI https://doi.org/10.1016/j.ecolind.2017.08.009
  4. Balachandar M., R. Ravi K., Ranjithamani A., Muthukumar T., 2019, Comparative vegetative anatomy and mycorrhizal morphology of three South Indian Luisia species (Orchidaceae) with the note on their epiphytic adaptations, Flora, 251, 39-61. https://doi.org/10.1016/j.flora.2018.12.001
  5. Hoeber V., Zotz G., 2022. Accidental epiphytes: Ecological insights and evolutionary implications. Ecological Monographs, 92(4). DOI https://doi.org/10.1002/ecm.1527
  6. 6,0 6,1 Orihuela R., Waechter J., 2010. Host size and abundance of hemiepiphytes in a subtropical stand of Brazilian Atlantic Forest. Journal of Tropical Ecology, 26(1): 119-122. DOI 10.1017/S0266467409990496
  7. 7,0 7,1 Zotz G., Almeda F., Bautisa-Bello A. P., Eskov A., Giraldo-Cañas D., Hammel B., Harrison R., Köster N., Krömer T., Lowry II P. P., Moran R. C., Plunkett G. M., Weichgrebe L., 2021. Hemiepiphytes revisited. Perspectives in Plant Ecology, Evolution and Systematics, 51. DOI https://doi.org/10.1016/j.ppees.2021.125620
  8. Francis E. P., Holbrook N. M., 1989 Strangler Fig Rooting Habits and Nutrient Relations in the Llanos of Venezuela. American Journal of Botany, 76(6): 781–88. DOI https://doi.org/10.2307/2444534.
  9. Mai P., Rossado A., Bonifacino J., Waechter J., 2019. Catalogue of the vascular epiphytic flora of Uruguay. Acta Bot. Bras., 33(4). DOI https://doi.org/10.1590/0102-33062019abb0059
  10. 10,0 10,1 10,2 Ulevičius A., Tupčiauskaitė J., Ekosistemų praktikumas: buveinės ir būdingosios jų rūšys, Vilnius, 2013, 301–374 p.