Erozija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Eroduojama upės pakrantė

Erozija – procesas ar reiškinys, kurio metu ardomas dirvožemio sluoksnis ar kitokio žemės paviršiaus irimas ir nunešimas (upių erozija, bangų erozija, vandens erozija, vėjo erozija).

Žodis kilęs iš lot. erodere 'graužti'. Anglų kalboje šis žodis pirmą kartą paminėtas 1541 m. Robertas Koplendo (Robert Copland) verstame Guy de Chauliac'o medicininiame veikale „The Questyonary of Cyrurygens“. Žodžiu erozija buvo apibūdintas opų susidarymas burnoje. 1774 m. anglų kalboje žodis erozija panaudota ne medicinine, o geologine prasme.

Gruntų (geologinė) erozija[taisyti | redaguoti kodą]

Tai žemės paviršiaus sluoksnių ardymas dėl vėjo, ledynų, grunto paviršiumi ar susidarančiomis arba esamomis vagomis tekančio vandens, bangų mūšos poveikio.

Daugeliui žmonių erozija asocijuojasi su lietaus vandens sukelta dirvožemio erozija ir aplinkosauga žemdirbystėje ir miškininkystėje.

Taip pat skaitykite Dirvos erozija.

Gravitacinė erozija[taisyti | redaguoti kodą]

NegevWadi2009.JPG

Labai lėtas stačių ir nuolaidžių paviršių kitimas dėl dalelių atsiskyrimo ir šliaužimo ar riedėjimo žemyn. Kalnų šlaituose dėl to kai kur susidaro nuobirynai. Spartus gravitacinės erozijos variantas – nuošliaužos. Gravitacinę eroziją stiprina dūlėjimas, vėjo ir vandens poveikis.

Upių erozija[taisyti | redaguoti kodą]

Tekanti upė iš pradžių stengiasi suformuoti savo slėnį. Todėl pirmiausia vyksta vertikali erozija. Upė graužiasi vis gilyn ir gilyn. Jos tekmės greitis, iš pradžių buvęs didelis, pamažu mažėja, kol nusistovi pusiausvyra. Susiformuoja V formos slėnis. Tuo metu prasideda horizontali arba šoninė upių erozija. Upė pradeda intensyviau ardyti savo krantus. Krantuose susiformuoja atodangos, įvairios nuošliaužos.

„Plokščioji“ erozija[taisyti | redaguoti kodą]

Dirvožemio ar panašaus paviršiaus erozija dėl juo tekančio vandens „lakšto“ mechaninio poveikio. Ši erozija pasireiškia stipriai lyjant, jos metu dirvožemio sluoksnis plonėja visose aukštesnėse vietose ir storėja žemesnėse vietose. Labiau įdubusiose vietose gali vykti „griovelinė“ erozija, nes ten susidaro ne tekantis „vandens lakštas“, o vandens čiurkšlės, kurios energingiau ardo paviršių, del ko formuojasi grioveliai, po to grioviai, griovos

Mūšos erozija[taisyti | redaguoti kodą]

Jūros, ežerų ir dirbtinių telkinių (pvz., Kauno marių) krantų irimas dėl bangų mūšos.

Šiuo metu žinomiausias Lietuvoje pavyzdys – Lietuvos paplūdimių ir kopų ardymas dėl žiemos audrų.

Ledynų erozija[taisyti | redaguoti kodą]

Žemės paviršiaus irimas dėl slenkančių ledynų poveikio.

Vėjo erozija[taisyti | redaguoti kodą]

Vėjo erozija – reiškinys, kai medžiagą nuneša vėjas. Vėjo erozija yra dvejopa. Pirmiausia, vėjas pakelia ir nuneša palaidas paviršiaus daleles į kitą vietą. Vėjo nešamos kietos dalelės trenkiasi į kietus paviršius ir juos dilina.

Vėjo erozija veiksminga vietovėse, kuriose mažai ar visai nėra augalijos:

  • Vietovėse, kur stinga vandens, augalų danga būna menka ir nepakankama sustabdyti vėją palei veikiamą paviršių. Pvz., pusdykumės ir dykumos.
  • Vietovėse, kur augalija sunaikinta žmogaus. Pvz., išartos stepės.

Kovojant su vėjo erozija sodinamos apsauginės medžių juostos, statmenos vyraujančiai vėjų krypčiai.

Arimo erozija[taisyti | redaguoti kodą]

Ariant kalvotose, banguotose vietovėse dirvožemis lėtai stumiamas žemyn. Todėl kalvų viršūnėse dirvožemio sluoksnis plonėja, papėdėse – storėja. Arimo eroziją stiprina lietaus erozija, sausringesnėse ir labiau vėjuotose teritorijose – ir vėjo erozija.

Vikiteka