Rina
Rina, arba dùbaklonis – siaura, ilga neigiama reljefo forma. Susidarė ledynmečiu.[1]
Lietuvoje daugiausia rinų yra Švenčionių, Baltijos aukštumose, Dainavos žemumoje, yra ir Žemaičių aukštumoje. Bendras Lietuvos rinų ilgis – apie 6000 km. Itin daug rinų (22 km/100 km²) yra Zarasų, Molėtų, Lazdijų, Ignalinos rajonuose. Ilgiausia rina (>70 km) – Asvejos, giliausia (>100 m) – Tauragnų. Rinose telkšo siauri, gilūs, šakoti ežerai. Kai kurie didesni ežerai telkšo keliose susikertančiose rinose. Kitur ežerus nusausinus rinos dugne likę pelkių ar mažų ežerėlių.
Lietuvoje rinos skirstomos:
- tipinės – stačiais šlaitais, gan gilios, aiškiomis duobėmis dugne;
- upinės – stačiais iškiliais šlaitais, aplygintu dugnu;
- paleoslėninės – labai gilios, stačiais šlaitais;
- performuotos – plačios, lėkštos, pakeistu dugnu[2].
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Rina. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XX (Rėv-Sal). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011
- ↑ Rina. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 554