Jaganai

Jaganai
Jaganai (1917 m.)
Gyventojų skaičius	>1600 (?)
Populiacija šalyse	Čilė: 1685^[1] Argentina
Kalba (-os)	ispanų, jaganų
Religijos	krikščionybė (katalikybė)
Giminingos etninės grupės	selknamai, alakalufai

Vikiteka:	Jaganai

Jaganai (isp. yaganes, yámanas, sav. yaman – „gyvieji, žmonės“) – indėnų tauta, gyvenanti pačiuose Pietų Amerikos pietuose, Ugnies Žemės salyne ir Navarino saloje. Dauguma gyvena Čilės pusėje, keletas – Argentinoje. Populiacija skirtinguose šaltiniuose gan ženkliai skiriasi (~70, ~100, >1600). Kultūriškai artimi aplinkinėms alakalufų bei selknamų tautoms, su kuriomis drauge buvo vadinami Ugnies Žemės gyventojais (fueguinos). Dabar grynų jaganų iš esmės nelikę. Seniau kalbėjo izoliuota jaganų kalba, kuri turėjusi 5 tarmes, dabar – ispaniškai. Tikintieji – krikščionys (katalikai).

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jaganai dažnai laikomi toliausiai pietuose gyvenančia pasaulio tauta. Jie buvo apgyvendinę Ugnies Žemės salyną aplink Byglio sąsiaurį. Valtelėmis pasiekdavo ir toliau į pietus nutolusias salas, iki pat Horno kyšulio. Ten rasta jų pėdsakų, datuojamų nuo V tūkstm. pr. m. e. Dar XIX a. jaganų būta ~3000. Nuo tada užmezgė nuolatinius ryšius su europiečiais, pradėjo sparčiai nykti dėl ligų, kolonizacijos, prievartinės asimiliacijos. Grynakraujai jaganai iki XXI a. išsilaikė tik Navarino saloje.

Buitis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tradiciškai jaganai vertėsi žvejyba, jūros gyvūnų (vakaruose – ir guanakų) medžiokle, valgomų moliuskų ir dumblių rankiojimu. Ginklai – ietys ir harpūnai su kauliniais antgaliais, vėzdai, svaidyklės, rečiau – lankai ir strėlės su akmeniniais antgaliais. Didžiąją metų dalį gyvendavo klajokliškai žievinėmis valtelėmis plaukiodami pakrantėmis. Egzogaminės mažosios šeimos apeigų tikslu kartais susirinkdavo į didesnes grupes. Rytų jaganų būstas kūgiška, vakarų – kupoliška palapinė, kurios karkasą sudaro medinės kartys, o apdengta velėna, žolėmis, dumbliais, lapais. Kraustydamiesi kitur, jaganai palikdavo palapinės karkasą, kurį vėliau galėdavo panaudoti kitos šeimos. Sambūrių vietose statydavo ilgus karkasinius namus. Aprangą sudarė drabužiai iš odų. Moterys, kartais ir vyrai, nešiodavo trikampį iš priekio (kaip ir selknamai). Maistą (mėsą, žuvį, kiaušinius, moliuskus) ruošdavo ant įkaitintų akmenų arba pelenuose. Vandenį saugodavo karniniuose kibiruose, o sušildydavo įmerkę įkaitintą akmenį. Kaip samčius naudodavo kriaukles. Ugnį skeldavo ir paskui saugodavo valtyse, būstuose.

Kultūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Santuoka patrilokalinė, bet jei vyras neturėdavo valties, tai gyvendavo su žmonos šeima. Buvo paplitusi poligamija (ypač kelių seserų vedybos), leviratas. Turėjo brandos iniciacijas, vyrystės apeigas. Pasakodavo mitus apie vyrystės apeigų kilmę, apie legendinius brolius-didvyrius.^[2]