Salpa
Salpa – upės slėnio dalis, apsemiama per potvynius ir poplūdžius. Dalijama į žemutinę ir viršutinę. Salpą dengia upės sąnašos – aliuvis: smėlis, žvirgždas, molis, dumblas. Arčiau upės vagos nugula rupesnis smėlis bei žvirgždas, toliau – smulkus smėlis su moliu ir dumblu.[1]
Lietuvoje salpos yra 2–3 lygmenų: žemąsias salpas (0,2–1,0 m) kasmet užlieja potvynių vanduo, vidutines salpas (1–2 m) vanduo užlieja kas keleri metai, o aukštąsias salpas (2–3 m) upė užlieja kas 9–13 m. Salpos būna nuo visai siaurų (pvz., Neries) iki siekiančių keliasdešimt ar kelis šimtus metrų (Nemuno, Merkio, Žeimenos, Nevėžio, Minijos žemupių). Lėtų upių salpose susidaro senvagės, šlapynės, užutakiai, atsalos.
Salpos turi didelę ūkinę reikšmę – jų dirva (salpžemiai) labai derlinga. Salpose būna ganyklos, savaiminės ir kultūrinės pievos, aukštesnėse – įrengiami daržai.[2]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Salpa. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XX (Rėv-Sal). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011
- ↑ Salpa. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 617