Salpžemiai
Salpžemiai (Fluvisols) – upių slėnių, rečiau marių, ežerų ir jūrų pakrančių aliuvinėse sąnašose susidariusių dirvožemių sistematinė grupė. Turi suplautos šviežios aliuvinės diagnostinės medžiagos, paviršiuje – pilkšvąjį, puveninį, durpiškąjį arba durpinį diagnostinį horizontą. Profilyje skiriami judančiojo vandens suplauti sluoksniai, kurie giliau dažniausiai yra įmirkę ir turi glėjinių savybių.[1]
Salpžemiai paplitę visose klimato zonose, randami upių salpose, slėniuose, maršose. Natūraliomis sąlygomis salpžemiai būna periodiškai užliejami. Pasaulyje yra mažiau nei 350 mln. ha salpžemių, iš jų daugiau nei pusė – atogrąžose. Gausiausiai susitelkę prie didelių upių ir ežerų (Amazonės baseinas, Čado ežero apyžeris, Indo–Gangos lyguma, rytų Kinija), upių deltose (Indo, Gangos–Brahmaputros, Nilo, Lenos, Nigerio, Misisipės, Volgos, Orinoko ir kt.), neseniai susiklosčiusių jūrinių nuogulų vietose (pvz., Sumatros, Borneo, Naujosios Gvinėjos pakrančių žemumos,[2] Nyderlandų polderiai). Lietuvoje salpžemiai užima apie 3 % dirvožemio dangos. Daugiausia jų yra Nemuno deltoje, didesnių upių slėniuose.[1]
Salpžemiai labai derlingi, todėl juose žemdirbystė plėtojama nuo priešistorinių laikų. Tropikų salpžemiuose, kur pakankamai drėgmės, dažniausiai auginami ryžiai. Salpžemiams reikia, kad bent keletą savaičių per metus būtų sausi – taip susimineralizuoja organinės medžiagos.[2]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 Algirdas Juozas Motuzas. salpžemiai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XX (Rėv-Sal). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011
- ↑ 2,0 2,1 World reference base for soil resources 2014, FAO.