Araukanijos ir Patagonijos karalystė
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| Reino de la Araucanía y la Patagonia Araukanijos ir Patagonijos karalystė | |||||
| nepripažinta valstybė | |||||
| |||||
| |||||
 | |||||
| Sostinė | Perkenkas | ||||
| Valdymo forma | monarchija | ||||
| Karalius | |||||
| 1860-1878 | Oreilis Antuanas I | ||||
| Era | Dykumos užkariavimas/Araukanijos užkariavimas | ||||
| - Paskelbta | 1860 m. | ||||
| - Žlugo | 1862 m. | ||||
Araukanijos ir Patagonijos karalystė (isp. Reino de la Araucanía y de la Patagonia) – nepripažinta valstybė, XIX a. įkurta Pietų Amerikoje prancūzų teisininko Oreilio Antuano de Tunė.
Ši valstybė pretendavo į Wallmapu (mapučių kraštą): nuo Bio Bijaus upės šiaurėje iki Relonkavi užutėkio pietuose (pagal 1641 m. ispanų ir mapučių sutartį) bei į visą rytų Patagoniją. Nebuvo pripažinta jokios valstybės.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Oreilis Antuanas de Tunė 1858 m. atvyko į Kokimbą, vėliau gyveno Santjage, Valparaise, nukeliavo į pietus iki Valdivijos. Ten susipažino su vienu mapučių vadu (lonku) Kilapanu. Tunė palaikė mapučių pasipriešinimą Arauko kare ir iškėlė idėją apie mapučių valstybės įkūrimą. Prancūzas buvo indėnų gerbiamas, jis galėjo laisvai lankytis mapučių žemėse, kas baltiesiems buvo draudžiama. 1860 m. lapkričio 17 d. Tunė įkūrė Araukanijos karalystę ir pasiskelbė jos karaliumi Oreiliu Antuanu I. Netrukus jis paskelbė konstituciją ir pranešė apie žemių aneksiją nuo pat Bio Bijaus šiaurėje iki Magelano sąsiaurio pietuose.
Tunė išvyko į Valparaisą, kur Čilės prezidentui Manueliui Montui paskelbė žinią apie karalystės įkūrimą. Čilė atsisakė valstybę pripažinti. Prancūzas grįžo į Araukaniją. Naujas Čilės prezidentas Chosė Choakinas Peresas įsakė suimti Tunė už liaudies kurstymą prieš Čilę. 1862 m. Tunė buvo suimtas ir uždarytas į Los Ancheleso psichiatrinę ligoninę. Vėliau Prancūzijos konsulo pagalba iš ten išvaduotas ir išsiųstas į Prancūziją.
Europoje Tunė sugebėjo gauti finansavimą ir 1869 m. vėl išvyko į Čilę. Tačiau per tą laiką Čilė jau buvo okupavusi daugelį mapučių žemių. Tunė mirė 1878 m. neturėdamas palikuonių, tad monarcho titulas atiteko jo draugui Giustavui Ašilui la Viardei. Šis kreipėsi pagalbos į JAV prezidentą Gruverį Klyvlendą, bet jos nesulaukė. Nuo to laiko Paryžiuje įkurta niekieno nepripažinta vyriausybė tremtyje, kuri dabar užsiima tik pašto ženklų, monetų ir didikų titulų prekyba.
Valdovai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Monarchų linija nėra dinastinė. Po Akilo I mirties karaliumi tapo jo sūnus Antuanas. Tačiau šis greitai mirė, tad po mirties karalystės taryba karaliumi paskyrė Žoržą Senešalį. Šis titulo atsisakė, tada karalienė paskelbta Antuano duktė Laura Teresa. Spekuliuojama, kad dabartinis karalius šį titulą tiesiog nusipirko.
| Oreilis Antuanas I | 1860 m. lapkričio 17 d. | 1878 m. rugsėjo 17 d. |
| Akilas I | 1878 m. rugsėjo 17 d. | 1902 m. kovo 16 d. |
| Antonijus II | 1902 m. kovo 21 d. | 1903 m. lapkričio 1 d. |
| Žoržas Senešalis de la Granžas | 1902 m. lapkričio 6 d. | titulo nepriėmė |
| Laura Teresa I | 1902 m. lapkričio 6 d. | 1916 m. kovo 12 d. |
| Antonijus III | 1916 m. kovo 12 d. | 1951 m. gegužės 12 d. |
| Pilypas I | 1951 m. gegužės 12 d. | 2014 |