Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai

Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai (Vilniaus žemutinė pilis)
Rūmų pietinis korpusas
Vieta	Vilnius
Įkurtas	1530 m.
Rūmų stilius	Renesansas
Bajorų giminės	Gediminaičiai
Pastatų būklė	Rūmai atstatyti, įkurtas muziejus

Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai – buvusi Vilniaus žemutinės pilies komplekso dalis.

Pastatas priklauso Vilniaus pilių kultūriniam rezervatui, jame įsikūręs Nacionalinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų muziejus. 2018 m. liepos 6 d. Lietuvos valstybės šimtmečio proga iškilmingai atidaryti visiškai atstatyti rūmai. Statybos atsiėjo per 100 mln. eurų. Prieš 200 metų nugriauti Vilniaus žemutinės pilies Valdovų rūmai atkurti iš 1987–2001 m. atkastų rūmų liekanų.^[1]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai XV–XIX a. pr.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XV a. pab. – XVI a. pr. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras pagrindinę savo rezidenciją iš Aukštutinės pilies greičiausiai perkėlė į Žemutinę, čia pastatydamas vėlyvosios gotikos rūmus.

Vienas iš Žemutinės pilies rekonstrukcijos autorių – olandas Petras Nonhartas (ol. Peter Nonhart)

XVI a. profesionalūs vietiniai, taip pat italų, lenkų bei kitų šalių architektai, kiti menininkai ir meistrai Valdovų rūmus pavertė į renesanso stiliaus rezidenciją, kuri vėliau įgijo ankstyvojo baroko bruožų. Rūmuose rezidavo Abiejų Tautų Respublikos valstybės valdovai.

XVI a. ir XVII a. vadinami rūmų „aukso laikais“. Vilnius tuo metu buvo svarbus Vidurio Rytų Europos centras, o Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Lenkijos Karalystė (ATR), kurią valdė Gediminaičių-Jogailaičių ir Vazų dinastijų monarchai – įtakinga šio regiono valstybė. Rūmuose vyko daugelis visai Europai svarbių istorinių įvykių. Buvo priimami užsienio šalių pasiuntiniai, vyko seimai, buvo prisiekiama Lietuvos didžiajam kunigaikščiui, pasirašomos tarptautinės sutartys, vykdomi teismai, redaguojamas Lietuvos Statutas, saugomas valstybės iždas ir archyvas. Čia buvo sukaupta viena turtingiausių Europoje bibliotekų, saugomos neeilinės šarvų bei medžioklės trofėjų kolekcijos, gobelenai, paveikslai, kitos brangenybės.^[2]

1655 m. rugpjūčio mėn. Rusijos kariuomenė užėmė Vilniaus miestą; Žemutinę ir Aukštutinę pilį. 1661 m., vaduojant Vilnių, per kelis mėnesius trukusią kovą Valdovų rūmai buvo smarkiai apgriauti ir išgrobstyti.

XVIII a. rūmuose apsigyveno neturtingi miestiečiai ir čia įsikūrė įvairios dirbtuvės. XVIII a. pab. buvo nuspręsta rūmus rekonstruoti ir juos pritaikyti reprezentacijai, bet žlugus ATR šie planai nebuvo įgyvendinti.

XIX a. pradžioje rūmų griuvėsiai buvo visiškai nugriauti. 1801 m. griaunant rūmus, pirklys Abraomas Šliosbergas gavo teisę pastatyti savo namus virš rytų korpuso naudojant šio korpuso mūrus. Šio namo viduje išliko dalis pirmojo aukšto rūmų sienų ir rūsiai.

Rūmai 1581 m. miesto plane Brauno atlase
Rūmai miesto fone 1600 m., Tomašas Makovskis
Rūmų fragmentas 1604 m., Tomašas Makovskis
Vilniaus panorama XVII a. olandų dailininko graviūroje
Rūmų fragmentas 1684 m.
Rūmai XVIII a.
Griuvantys rūmai XVIII a., Pranciškus Smuglevičius, 1785–1786 m.
Pietinė rūmų pusė, Pranciškus Smuglevičius, 1785–1786 m.
Rūmai iš pietų pusės, Pranciškus Smuglevičius, 1785–1786 m.
Rūmai 1796 m., Pjetras De Rosis
Rūmai 1797 m., Pjetras De Rosis
Rūmai miesto fone XVIII a. pabaigoje, Pjetras De Rosis
Rūmai XVIII a. pabaigos miesto plane
Karolio Račinskio litografija Vilniaus Žemutinės pilies rūmai, 1832 m.
Rūmai XIX a., Marcelis Januškevičius
Rūmų griuvėsiai apie 1865 m., Ivanas Trutnevas
Napoleono Ordos rūmų vaizdas pagal Pjetrą De Rosį, apie 1872 m
Rūmai imaginaciniame 1890 m. piešinyje

Šliosbergo namas ir rūmų atstatymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šliosbergo namo fragmentai 2015 m.

1831 m. buvusių rūmų teritorijoje buvo įrengta Rusijos kariuomenės tvirtovė su grioviais ir pylimais, o A. Šliosbergo namas tapo kariuomenės štabu. 1840 m. pastatas įvardijamas kareivinėmis (lenk. koszary).^[3] 1854 m. pastatas buvo rekonstruotas ir jame įsikūrė Vilniaus karinės apygardos Inžinerijos valdyba.^[4] XIX a. antroje pusėje tvirtovė panaikinta, o jos vietoje įrengtas parkas. XX a. pradžioje A. Šliosbergo namas buvo rekonstruotas eklektiniu stiliumi. XX a. pirmojoje pusėje pastatas buvo naudotas karinei administracijai.

1941 m. ir 1944–1987 m. pastate veikė Pionierių rūmai. 1964 m. tiesiant šilumos trasą į A. Šliosbergo namą buvo atrasti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų rūsiai. 1976 m. namo rūsiuose atlikti pirmieji architektūriniai tyrimai. 1983 m. buvo pasiūlytas Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų Vilniaus Žemutinėje pilyje atkūrimo projektas, siekiant pritaikyti juos Nacionalinei dailės galerijai.

1987 m. nusprendus A. Šliosbergo name įkurti „Tautų draugystės muziejų“, buvo pradėti archeologiniai tyrimai, kurie buvo tęsiami iki 2009 m. Jų metu rasta apie 0,5 milijono unikalių radinių, kurie tapo rūmų atkūrimo pagrindu.^[2] 1988–2005 m. A. Šliosbergo name buvo įsikūręs Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“.^[5] Atkuriant Valdovų rūmus, A. Šliosbergo namas buvo į juos įjungtas. Buvo paliktos dvi antro aukšto salės, dalis eksterjero, langų, frizų, detalių.

Idėją atstatyti Lietuvos valdovų rūmus 1988 m. pasiūlė Lietuvos kultūros fondas, jų atkūrimui lėšas rinko Valdovų rūmų paramos fondas. Vienas pagrindinių rūmų atkūrimo rėmėjų, lėšas skyręs per Valdovų rūmų paramos fondą – JAV lietuvis Juozas Kazickas.

2009 m. nebaigtuose įrengti rūmuose įkurtas Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmai, įvyko Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų simbolinio atidarymo ceremonija.

2013 m. liepos 6 d. buvo atidarytas rūmų A korpusas, o 2018 m. liepos 6 d. – rūmų B korpusas.