Pranciškus Smuglevičius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Pranciškus Smuglevičius
PeszkaJozef.PortretFranciszkaSmuglewicza.jpg
Gimė 1745 m. spalio 6 d.
Varšuva
Mirė 1807 m. rugsėjo 18 d. (61 metai)
Vilnius
Palaidotas (-a) Rasų kapinės
Tėvas Lukošius Smuglevičius
Motina Regina Aleksinskytė (Olesinskytė)
Veikla dailininkas
Alma mater Romos Šv. Luko akademija
Commons-logo.svg Vikiteka Pranciškus SmuglevičiusVikiteka

Pranciškus Smuglevičius (lenk. Franciszek Smuglewicz, 1745 m. spalio 6 d. Varšuvoje – 1807 m. rugsėjo 18 d. Vilniuje) – įžymiausias Lietuvos klasicizmo dailininkas. Didžiąją dailininko kūrybos dalį sudaro religinė tapyba Senojo ir Naujojo testamentų siužetais, šventųjų paveikslai, taip pat istorinio, mitologinio, alegorinio ir portretinio žanro kūriniai. Be to jis savo darbuose įamžino Vilniaus architektūros paminklus, svarbiausius LDK istorijos įvykius, kasdieninio žmonių gyvenimo, buities scenas.[1][2]

Ankstyvieji gyvenimo ir studijų Romoje metai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pranciškus Smuglevičius „Jameso Byreso šeima“ (paveikslas saugomas Škotijos nacionalinėje galerijoje)

Pranciškus Smuglevičius gimė 1745 m. spalio 6 d. Varšuvoje iš Žemaitijos kilusio tapytojo Lukošiaus Smuglevičiaus (1709–1780 m.) šeimoje. Bajorystė Lukošiui Smuglevičiui greičiausiai buvo duota už jo kūrybinius nuopelnus, 1791 m. jam buvo suteiktas karaliaus Augusto III dvaro tapytojo titulas. Be sūnaus Pranciškaus šeimoje augo sūnus Antanas (1740–1810 m.), taip pat tapytojas, sūnus Lucijonas (gimęs apie 1750 m.), būsimasis dekoratorius, sūnus Pilypas (gimęs apie 1752 m.) – taip pat tapęs dekoratoriumi, sūnus Konstantas (1755–1835 m.), peizažistas ir piešimo mokytojas, sūnus Vincentas, tapęs Vilniaus misionierių bažnyčios kunigu, duktė Teresė (1748–1833 m.), liko netekėjusi, gyveno visą gyvenimą ir mirė Vilniuje.[1][3]

Dailės amato jaunasis Pranciškus mokėsi pas tėvą, taipogi iš Lietuvos kilusio, ir daugelyje Lietuvos bažnyčių paveikslus sukūrusio, dailininko Simono Čechavičiaus (1689–1775), kuris buvo giminaitis, dirbtuvėse. Šiek tiek ūgtelėjęs Panciškus mokėsi Varšuvos mokyklos poetikos klasėje, jau tuomet parodė turįs nemažų gabumų tapybai. Poetiką jam dėstė žymus lenkų istorikas Adomas Naruševičius, kuris jaunąjį dailininką užkrėtė romantizmu. [1] [3] Spėjama, jog šiuo laikotarpiu Pranciškus Smuglevičius sukūrė drobę „Imperatoriaus Flavijaus Konstantino pergalė“.[1]

1763 m. tėvas Lukošius Smuglevičius išsiuntė sūnų Pranciškų studijuoti į Šv. Luko akademiją (it. Accademia di San Luca) Romoje. Kelionėje jaunąjį dailininką lydėjo Žemaičių vyskupas Steponas Jonas Giedraitis, kuris Romoje Smuglevičių perdavė globoti Šv. Luko akademijos profesoriui Antonui von Maronui, pas kurį privačiai Smuglevičius mokėsi 1763–1764 metais.[1][4][5] Į Šv. Luko akademiją P.Smuglevičius įstojo 1765 metais. Studijavo pas žymų akademiką Antoną Mengsą, jau minėtą Antoną von Maroną, Pompėjų Batoni, artimai bičiuliavosi su architektu Vinčenzu Brena, pats po akademijos baigimo tapybos mokė į Romą atvykusį būsimą žymų lenkų politiką Hugo Kolontajų, su kuriuo išliko bičiuliais visą gyvenimą. Taip pat bičiuliavosi su architektu Sebastijonu Serakovskiu, Povilu Ksaveru Bžostovskiu, kuris vėliau finansiškai rėmė dailininką ir buvo jo mecenatas, Stanislovu Kostka Potockiu, lenkų tapytoju Dominyku Estreicheriu, Ksaveru Bogušu, švietėjiško klasicizmo teoretiku Johanu Joakimu Vinkelmanu. Romoje P. Smuglevičius susiformavo ir išgarsėjo kaip vienas pirmųjų XVIII a. klasicizmo stiliaus kūrėjų Europoje.[1][3][6]

Pranciškus Smuglevičius. Prozorų šeimos portretas. 1789 m. (Varšuvos nacionalinis muziejus)

Stipendiją mokslui Smuglevičiui suteikė ATR karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis.[3][7] Akademijoje be dailės dalykų (renesanso ir baroko tapybos ir kt.) Smuglevičius studijavo gamtos mokslus, architektūrą, istoriją, ikonografiją, archeologiją, numizmatiką ir kt. mokslus. Gyveno italų architektų Karlo ir Džambatistos Spampanių šeimoje. Tuo laikotarpiu P.Smuglevičius kūrė kompozicijas antikinėmis temomis, piešė architektūros paminklus, nutapė Romos antikinių pastatų, jų griuvėsių, Italijos peizažų. 1770 m. išspausdintoje architektų Džambatistos Spampanio ir Karlo Antonini studijoje apie žymaus XVI a. architekto Džiacomo Barozzi da Vignolos (1507–1573 m.) gyvenimą ir kūrybą[8], buvo įdėti trys pagal Smuglevičiaus piešinius atspausti grafikos darbai „Meno ir mokslo deivė Minerva deda vainiką ant menininko biusto", „Popiežiaus Klemenso XIV portretas“ ir alegorinė scena.[1][5][6][4][9]

Šv. Luko akademija pasižymėjo tam tikromis tradicijomis: kiekvienais metais joje buvo skelbiami dailės kūrinių konkursai, kuriuose dalyvaudavo visi akademijos auklėtiniai. Kiekvienas studentas turėdavo pateikti po dvi kompozicijas. Sudaryta speciali komisija vertindavo studentų darbus. Geriausius studentus iškilmingai premijuodavo.[3]

Pranciškus Smuglevičius aukščiausio laipsnio šv. Luko akademijos premiją gavo 1766 metais už nutapytą istorinę drobę „Abraomo ir Melchizediako auka Dievui“, taip pat klauzūros konkursinį kūrinį – „Dviejų kalinių akivaizdoje buriantį kalėjime savo ateitį Juozapą egiptietį“.[1][3] Premiją Pranciškui Smuglevičiui įteikė kardinolas Alessandro Albanis (1692–1779).[1][5]

Žinoma, jog Pranciškus Smuglevičius Italijoje gyveno iki 1784 metų. 1769–1772 m. kartu su Mengsu Smuglevičius galėjo dekoruoti Vatikano rūmų bibliotekos kambarius. 1767–1775 m. Romoje buvo suburta menininkų komanda, kurioje dalyvavo ir P. Smuglevičius, atnaujinant Bordžijų vilos vidaus dekorą. 1776 m. Paolo Bordžeso – Aldobrandinio užsakymu P.Smuglevičius dirbo, dekoruojant rūmus Fraskatyje, ant drobės nutapė antikines figūras ir reljefus, puošusias kai kurių patalpų sienas.[1][6]

Šv. Luko akademijos profesorius Džeimsas Byresas užsakė Pranciškui Smuglevičiui nupiešti etruskų kapų vaizdus ir nukopijuoti juos puošiančią sienų tapybą savo rengiamam leidiniui „Senienos iš Korneto". Šiuo metu originalūs Smuglevičiaus piešiniai saugomi Martino von Vagnerio muziejuje Viurcburge Vokietijoje. Taip pat profesoriaus užsakymu dailininkas nutapė Philipo Yorko (apie 1764–1834 m.) portretą, paties Byreso ir jo šeimos du portretus. 1779–1780 m. Smuglevičius nutapė du aristokraų Beauclerkų portretus. 1776 m. Smuglevičius nutapė didelį aliejinį paveikslą, vaizduojantį šv. Augustiną ir šv. Jeronimą, kurį eksponavo Vatikano muziejuje, paveikslas buvo parodytas popiežiui. Romoje P.Smuglevičius sukūrė paveikslą „Hanibalo Kartaginiečio mirtis“, kuris 1778 m. buvo perduotas Ignotui Potockiui ir buvo laikomas jo paveikslų kolekcijoje. Karaliaus Poniatovskio užsakymu P.Smuglevičius sukūrė paveikslą „Estera alpsta, išvydusi Ahasverą“, taip pat Poniatovskiui padovanojo paveikslus „Antikinė auka“, „Venera vainikuoja Bakchą ir Ariaadną“, „Miros pasikeitimas“, „Adonio gimimas“, „Diogenas su žibintu“, „Sokratas kalėjime“, „Romėnas Popilius su Antiochu“, „Didonos mirtis“.[1][5][6]

Vienas žinomesnių Italijos laikotarpio P.Smuglevičiaus projektų, buvo atkastų Nerono „Aukso rūmų“ griuvėsių freskų meninė dokumentacija, parengta kartu su Vinčensu Brena. Sunykusias freskų vietas dailininkai atkūrė pripiešdami naujus elementus ar figūrų dalis, atkurdami kompozicijas. Viso P.Smuglevičius ir V. Brena parengė 59 sieninės tapybos piešinius, iš kurių 34 nupaišė Smuglevičius, 20 Smuglevičius kartu su Brena ir 5 Brena. Piešinius išraižė grafikas Marco Garlonis albume „Tito termų liekanos ir jų vidaus tapyba“, išleistame 1776 metais. Vienas įdomiausių albumo darbų – „Aldobrandinio vestuvių“ graviūra. Kelis šio albumo egzempliorius dailininkas P.Smuglevičius nusiuntė namo, į Varšuvą, Lietuvoje juos platino čia atvykęs Karlas Spampanis. Tito termų vaizdai to meto Europoje tapo bibliografine retenybe.[1][6]

P.Smuglevičius Šv. Stanislovo bažnyčiai Romoje nutapė daugumą figūrų vaizduojančią kompoziciją, su Šv. Kazimieru ir Šv. Stanislovu priekyje. Ši kompozicija laikoma vienu gražiausių dailininko darbų.[1]

Italijoje gyvendamas 21 metus P.Smuglevičius keliavo po apylinkes, tapė peizažus, yra nutapęs Tivolio vaizdų, pora paveikslų iš valstiečių gyvenimo. 1784 m. prieš išvykstant, P.Smuglevičius antikvaro L.Mirio užsakymu nupiešė keletą mitologinių skulptūrų Vatikano muziejaus albumams.[1][6]

Gyvenimas Varšuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pranciškus Smuglevičius „Estera alpsta, išvydusi Ahasverą“, 1886 m.
Pranciškus Smuglevičius „Tado Kosciuškos priesaika Krokuvos turgaus aikštėje", 1797 m. (Nacionalinis muziejus, Poznanė)

1784 m. Pranciškus Smuglevičius paliko Italiją ir sugrįžo į Varšuvą. Nors nebuvo šiltuose santykiuose su karaliumi ir netapo dvaro tapytoju (šią poziciją užėmė Marčelas Bačarelis, it. Marcello Bacciarelli), karalius iš karto užsakė dailininkui nutapyti keturis Varšuvos Bazilijonų Marijos dangun žengimo bažnyčiai altorių paveikslus. Užsakymą P.Smuglevičius išpildė. Bažnyčia buvo pašventinta kartu su P.Smuglevičiaus paveikslais „Marijos mirtis“, „Imperatorius Valentinas ir šv. Bazilijus“, „Šv. Anupras ir Šv. Pafnucijus tyruose“, „Šv. Jeronimas“. Už šiuos paveikslus P.Smuglevičius karaliaus buvo apdovanotas nusipelniusiųjų aukso medaliu „Merentibus“. Taip pat karaliaus dvaro užsakymu dekoravo Varšuvos bažnyčią Ujezdovo (lenk. Ujazdów) priemiestyje.[1]

Gyvendamas Varšuvoje P.Smuglevičius įsirengė savo dirbtuves, įsteigė privačią dailės mokyklą, kuri tęsė Čechavičiaus tradicijas, gaudavo daugybę užsakymų nutapyti paveikslus iš didikų, kunigų, pirklių, bajorų. Mokykloje P.Smuglevičius dėstė tradiciniais metodais. Dailės mokykla atšaldė P. Smuglevičiaus santykius su karaliaus dailininku Marčelu Bačareliu, kuris taip pat turėjo įsteigęs savo dailės mokyklą karaliaus pilyje ir su Smuglevičiumi konkuravo.[1]

P.Smuglevičiaus dailės mokykloje mokėsi tokie būsimieji žymūs dailininkai, kaip Juozapas Peška, Motiejus Tokarskis, Jonas Nepomukas Glovackis, Janas Chruscickis, Danielius Kondratavičius, Pranas Ksaveras Aleksinskas ir kt. Mokykloje buvo mokama dailės amato, mokiniai išeidavo pilną akademinio piešimo ir tapybos kursą, taip pat buvo dėstomi gamtos mokslai, architektūros pagrindai.[1]

1785 m. Vilniaus vyskupo Ignoto Masalskio kvietimu Pranciškus Smuglevičius su dviem savo pagalbininkais ir mokiniais Juozapu Peška bei Janu Chruscickiu atvyko į Vilnių, kur puošė paveikslais Lauryno Gucevičiaus perstatomą Vilniaus katedrą. Dailininkas sukūrė altoriaus paveikslą „Šv. Stanislovo mirtis“ (paveikslas taip ir nebuvo iškabintas), nutapė dvylikos apaštalų atvaizdus, du paveikslus altorinei sienai, vienas jų vaizduoja Jeruzalės kunigo auką, antrasis pavadintas „Stebuklingas duonos ir žuvies padauginimas“. Tuo pačiu metu Smuglevičius nutapė keletą paveikslų Verkių rūmams, dekoravo rūmų vidų. Onos Radvilaitės-Mostovskienės užsakymu nutapė „Ariadna paduoda Tesėjui siūlų kamuolį“, Vilniaus Augustijonų bažnyčiai Šv. Augustino paveikslą. Vertingi P.Smuglevičiaus to laikotarpio Vilniaus miesto vaizdų, tarp jų ir miesto vartų piešiniai. 1786 m. dailininkas grįžo į Varšuvą.[4][10][11]

Dailininkas keliavo po įvairias Lenkijos vietoves ir vykdė bažnyčių kunigų, dvarų savininkų užsakymus: apie 1790 metus Smuglevičius [[|Łysa Góra|Lysa Goroje]] Šv. Kryžiaus bažnyčiai nutapė septynius altorinius paveikslus. Iš jų žymiausias „Šv. Trejybės” paveikslas. Panašiu laikotarpiu Tšemešno (lenk. Trzemeszno) augustinų vienuolynui nutapė altoriaus paveikslą bei aštuonias freskas, Pakoscio (lenk. Pakość) parapijos bažnyčiai nutapė altorinį Marijos nekalto prasidėjimo paveikslą. Nutapė paveikslų Dobžicos (lenk. Dobrzycos) dvarui, Regnovo (lenk Regnow) parapijos bažnyčiai – dvylikos apaštalų biustus, nutapė paveikslus Mechovo (lenk. Miechow) Dievo karsto vienuolyno bažnyčiai, Didžiosios Berastavicos bažnyčiai, Vygrių kamendulių vienuolyno bažnyčiai, Varšuvos bažnyčioms. Apie 1797 m. kartu su broliu Antanu Smuglevičius dekoravo Smelovo (lenk Smielow) dvarą.[1]

P.Smuglevičius per savo bičiulį Hugo Kolontajų gyvendamas Varšuvoje susipažino su Jokūbu Jasinskiu, Karoliu Prozoru. P.Smuglevičius nutapė du Prozorų šeimos portretus, Varšuvos Jakobinams nutapė vinjetę „Ad Quasdam Polonos disidentes“, kuri tuo metu išpopuliarėjo, finansuojamas Proto Potockio išleido graviūrų ciklą Lietuvos ir Lenkijos istorijos siužetais. Tarp išlikusių raižinių yra trys lenkų karaliaus Mečislovo I valdymo scenos, šešios scenos, vaizduojančios Boleslovo Narsiojo žygdarbius. Raižiniai buvo graviruojami Romoje. Dėl šio istorinio ciklo finansinių reikalų, Protui Potockiui patyrus bankrotą, Pranciškus Smuglevičius turėjo bylų teisme.[1][7]

Varšuvoje P.Smuglevičius palaikė 1794 m. sukilimą. Vieni reikšmingiausių šio laikotarpio Smuglevičiaus paveikslų „Keturmečio seimo 1791 metų gegužės 3 dienos sesija“, „T.Kosciuškos priesaika Korkuvos rinkos aikštėje 1794 metais“. Nutapė alegoriją, vaizduojančią Jokūbo Jasinskio mirtį. Iš minėto periodo svarbūs ir Pranciškaus Smuglevičiaus nutapyti politinių ir visuomenės veikėjų portretai, tarp jų Hugo Kolontajaus, Tado Kosciuškos, Karolio Prozoro, Jokūbo Jasinskio, Tadeušo Reitano ir kt.[1]

Varšuvoje dailininkas dirbo iki tol, kol buvo pakviestas į Vilnių užimti Lietuvos Vyriausiosios mokyklos tapybos profesoriaus ir katedros vedėjo vietą.[3][10]

Gyvenimas ir veikla Vilniuje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pranciškus Smuglevičius. Vilniaus miesto panorama nuo Tauro kalno
Pranciškus Smuglevičius. Trakų vartai

Nuo 1795 m. iki mirties 1807 m. Pranciškus Smuglevičius gyveno Vilniuje. 1797–1807 m. jis vadovavo Piešimo ir tapybos katedrai Vilniaus universitete, mokė studentus piešimo ir tapybos. Iš pradžių paskaitos vykdavo privačiose Smuglevičiaus dirbtuvėse, kuriose pats dailininkas gyveno. 1799 m. jau buvo įsteigta mokymo studija. Pirmuosius kelerius metus studentų mokymas vyko be programų, jos buvo sukurtos apie 1798 metus. Adjunkto pareigas ėjo Jonas Rustemas. [1] [3][10][12]

P.Smuglevičius ne tik mokė studentus, bet buvo įsitraukęs ir į universiteto veiklą: dalyvaudavo mokslinės tarybos posėdžiuose, įvairių komisijų darbe, padėjo skulptoriui Andrė Lebrenui sudaryti skulptūros dėstymo programą, atestavo mokyklų piešimo mokytojus. [1]

Pats pirmasis Pranciškaus Smuglevičiaus nutapytas paveikslas, vos atvykus gyventi į Vilnių iš Varšuvos, buvo „Kristaus prisikėlimas iš numirusiųjų“, užsakytas caro įgaliotinio, kunigaikščio Nikolajaus Repnino (1734–1801 m.) savo žmonos mauzoliejui, patatytam prie Vingio parko. Vyskupo Jono Nepomuko Kosakovskio užsakymu vietoj išsiųsto į Sankt Peterburgą Vilniaus katedros pagrindinio altoriaus šv. Stanislovo paveikslo Smuglevičius nutapė naują, taip pat nutapė Šv. Kazimiero koplyčios paveikslus, vyskupo Kosakovskio koplyčiai nutapė „Jono Nepomuko“ paveikslą, Vainų koplyčiai nutapė altorinį paveikslą. [1][7]

1800–1801 m. Pranciškus Smuglevičius pakviestas Rusijos imperatoriaus Pavelo I, paprašius ten dirbusio jo bičiulio Vinčenzo Brenos nutapyti paveikslus Žiemos rūmams lankėsi Sankt Peterburge. Paveikslų neišliko. Vienas iš geriausių Sankt Peterburge nutapytų dailininko darbų šaltiniuose minimas altorinis šv. Mykolo archangelo paveikslas. Grįžęs iš Sankt Peterburgo Pranciškus Smuglevičius baigė tapyti paveikslus Vilniaus katedrai, su broliu Antanu ištapė Vilniaus universiteto posėdžių salę, šiuo metu vadinamą Smuglevičiaus vardu. [1][7]

P.Smuglevičiaus dekoruotoje salėje 1804 m. rugsėjo mėn. įvyko iškilmingas Vilniaus universiteto mokslo metų pradžios posėdis. Šio posėdžio metu dailininkui buvo padėkota už salės puošybą, už kurią jis neėmė pinigų, dekoravo savo iniciatyva. Apie šios salės dekoraciją buvo pranešta per vietos laikraščius, imperatorius Smuglevičių apdovanojo aukso žiedu ir suteikė jam dvaro tarėjo rangą. Žiedas dailininkui buvo iškilmingai įteiktas universitete 1805 m. gegužės 15 d. [1][7]

1800 m. P.Smuglevičius remontuojamos Petro ir Povilo bažnyčios didžiajam altoriui nutapė paveikslą „Apaštalų Petro ir Povilo atsisveikinimas“, kurį Vincentas Smakauskas ir kt. vertino kaip vieną geriausių iš visų bažnytinių Smuglevičiaus paveikslų. [1] Po grįžimo iš Sankt Peterburgo Pranciškus Smuglevičius jau pastoviai sirgo, jam silpo regėjimas. Dailininko sveikata rūpinosi VU profesorius Andrius Sniadeckis, kuriam dailininkas padovanojo paveikslą, vaizduojantį Europos pagrobimą. 1807 m. rugsėjo 10 d. Smuglevičius tiek nusilpo, jog surašė testamentą. Šeimos jis buvo nesukūręs.[1][7]

Pranciškus Smuglevičius mirė 1807 m. rugsėjo 18 d., trečią valandą nakties, eidamas 62 metus, Vilniuje. Dailininko laidotuvių eisenoje dalyvavo visa universiteto bendruomenė. Dailininkas buvo palaidotas Rasų kapinėse, kur jo karstas buvo įmūrytas į naujai pastatytą kolumbariumą. Bėgant metams, visas kolumbariumo sparnas buvo sunaikintas, šiuo metu nėra žinoma, kurioje vietoje palaidotas dailininkas P.Smuglevičius.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,00 1,01 1,02 1,03 1,04 1,05 1,06 1,07 1,08 1,09 1,10 1,11 1,12 1,13 1,14 1,15 1,16 1,17 1,18 1,19 1,20 1,21 1,22 1,23 1,24 1,25 1,26 1,27 Vladas Drėma. Pranciškus Smuglevičius. Vilnius: Vaga, 1973.
  2. Rosenfeld, Alla; Norton T. Dodge (2001). Art of the Baltics. Rutgers University Press. p. 290. ISBN 0-8135-3042-3.
  3. 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 3,5 3,6 3,7 J.Jurginis. Lietuvos meno istorijos bruožai. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1960.
  4. 4,0 4,1 4,2 Antanas Rmvydas Čaplinskas. Vilniaus atminimo knyga. Mieste įamžintos asmenybės. Vilnius: Charibdė, 2003.ISBN 978-9955-739-36-4.
  5. 5,0 5,1 5,2 5,3 Juozapas Blažiūnas. Pagal Pranciškaus Smuglevičiaus piešinius atpausti grafikos darbai (Romos laikotarpis). Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. T. 38. Vilnius, 2014. ISSN 1392-0502. [1]
  6. 6,0 6,1 6,2 6,3 6,4 6,5 Po Italijos saule: XVIII a.-XX a. pirmos pusės Lietuvos dailininkai Italijoje. D. 1 / sudarytojos Dalia Tarandaitė, Rūta Janonienė, Giedrė Jankevičiūtė Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2019. P. 29-50. [2]
  7. 7,0 7,1 7,2 7,3 7,4 7,5 Elžbieta Charazinska ir kt. Vilniaus klasicizmas. Parodos katalogas. Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2000. ISBN 9955-00-043-0.
  8. Giambattista Spampani, Carlo Antonini, Il Vignola illustrato, Roma: Stamp. di Marco Pagliarini, 1770.
  9. Pranciškaus Smuglevičiaus biografija Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje. [3]
  10. 10,0 10,1 10,2 Tomas Venclova. Vilniaus vardai. Vilnius: R. Paknio leidykla, 2017. ISBN 978-995-57367-21.
  11. Morta Baužienė. Pasižvalgymas po senojo Vilniaus mūrus. Vilnius: Savastis, 2012. ISBN 978-9986-420-89-7.
  12. Apšvietos epocha ir tapybos restauravimo sampratos kaita. Vilniaus miesto bažnyčių ir vienuolynų paveikslų restauravimas XIX a. pradžioje, Lietuvos dailės muziejus. Metraštis. Kn. XIV, Vilnius, 2011.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]