Wiktor Thommée

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Wiktor Thommée
Thommee.jpg
Gimė: 1881 m. gruodžio 30 d.
Švenčionys, Rusijos imperija
Mirė: 1962 m. lapkričio 13 d. (80 metų)
Varšuva, Lenkijos Liaudies Respublika
Veikla: Karininkas
Commons-logo.svg Vikiteka: Wiktor ThomméeVikiteka

Viktoras Tomy (1881 m. gruodžio 30 d. Švenčionyse, Rusijos imperija1962 m. lapkričio 13 d. Varšuvoje, Lenkijos Liaudies Respublika) – prancūzų kilmės Rusijos imperijos ir Lenkijos karininkas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė 1881 m. gruodžio 30 d. Švenčionyse, prancūzų kilmės Edvardo ir Juzefos Egert Tomy šeimoje. Mokėsi Lydos ir Daugpilio mokyklose. 1901-1904 m. mokėsi Sankt Peterburgo karininkų mokykloje. 1904-1905 m. kovėsi Rusijos-Japonijos kare. 1904 m. tapo paporučikiu. Buvo du kartus sužeistas ir kelis mėnesius praleido ligoninėje. Paleistas iš ligoninės mokėsi Charkovo prekybos mokykloje. 1907 m. tapo poručiku. 1911 m. tapo štabskapitonu. 1912 m. grįžo į Rusijos imperijos kariuomenę, kovėsi I pasauliniame kare. 1915 m. tapo kapitonu. 1916 m. tapo papulkininkiu. Po Rusijos revoliucijos išėjo iš Rusijos armijos ir 1918 m. rugsėjo 25 d. Kubanėje prisijungė prie naujai suformuoto lenkų būrio. 1919-1920 m. kovėsi Lenkijos-sovietų kare. 1922 m. tapo pulkininku. 1924 m. tapo generolu. Tarpukaryje tarnavo Breste, Gardine, Bydgoščiuje, Torunėje ir Lodzėje. 1926 m. buvo išvykęs mokytis karybos į Paryžių.

Vokiečiams užpuolus Lenkiją vadovavo Lodzės gynybai. 1939 m. rugsėjo 8 d. jo vadovaujamas būrys laimėjo Vola Cyrusovos mūšį, tačiau vėliau turėjo atsitraukti į rytus. 1939 m. rugsėjo 13 d. įsitvirtino Modlino tvirtovėje, kurioje išsilaikė iki rugsėjo 29 d. ir pritrūkus šaudmenų, maisto ir vandens atsargų kapituliavo. Iš pradžių buvo paleistas, bet lapkričio 7 d. suimtas ir išvežtas į Vokietiją. Visą II pasaulinį karą praleido įvairiose Vokietijos karo belaisvių stovyklose. 1945 m. išlaisvinus stovyklą išvyko į Jungtinę Karalystę, kur prisijungė prie šioje šalyje veikusių Lenkijos karinių pajėgų, tačiau 1947 m. sausį grįžo į komunistinę Lenkiją ir prisijungė prie Lenkijos Liaudies Respublikos armijos, tačiau greitai buvo išleistas į pensiją. Senatvėje skurdžiai gyveno Gdynioje, kartais dirbdavo valytoju. Mirus Lenkijos komunistų lyderiui Bolesław Bierut ir prasidėjus nedideliam politiniam atšilimui, 1956 m. jam pradėta mokėti pensija ir suteiktas butas Varšuvoje. Mirė 1962 m. lapkričio 13 d. Varšuvoje, palaidotas Varšuvos Povonzkų karininkų kapinėse. 1964 m. sausio 1 d. po mirties suteiktas divizijos generolo laipsnis.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Piotr Stawecki, Słownik biograficzny generałów Wojska Polskiego 1918-1939, Wydawnictwo Bellona, Warszawa 1994, ISBN 83-11-08262-6
  • Tadeusz Kryska-Karski i Stanisław Żurakowski, Generałowie Polski Niepodległej, Editions Spotkania, Warszawa 1991, wyd. II uzup. i poprawione
  • Zbigniew Mierzwiński: Generałowie II Rzeczypospolitej. Warszawa 1990: Wydawnictwo Polonia, s. 315-322. ISBN 83-7021-096-1.
  • Mieczysław Bielski: Grupa Operacyjna „Piotrków” 1939. Warszawa: Wydawnictwo Bellona, 1991, s. 414-415. ISBN 83-11-07836-X.
  • Tadeusz Jurga: Obrona Polski 1939. Warszawa: Instytut Wydawniczy PAX, 1990, s. 829-830. ISBN 83-211-1096-7.