Švenčionių žudynės

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Švenčionių žudynės – masinės civilių Švenčionių gyventojų, daugiausiai lenkų, baltarusių ir rusų žudynės, kurias 1942 m. gegužės 19-20 d. įvykdė naciai ir jų vietiniai talkininkai vadovaujami Jono Maciulevičiaus.[1]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1942 m. gegužės pradžioje Švenčionių miesto gyventojai pamatė išklijuotus didelius spalvotus skelbimus, kuriuose buvo grasinama, kad žmonės, nepaklusę vokiečių karinės ir civilinės valdžios įsakymams, bus kariami, o už kiekvieną nušautą vokiečių valdininką bus suimta ir sušaudyta po 200 vietos gyventojų.

Žudynių pretekstu tapo 1942 m. gegužės 19 d. sovietinių partizanų vadovaujamų Fiodoro Markovo nužudytas kreiskomisaras Beck ir jo pavaduotojai Grulys ir vyr. leitenantas Šmitas.[2] Nužudymas įvyko moteriai sustabdžius vermachto lengvąją mašiną, kelyje iš Švenčionių į Lentupį, tuo metu sovietiniai partizanai iš Baltarusijos atakavo mašiną 5-6 rankinėmis granatomis ir automatais.[3] Vokiečių valdžios atstovai buvo palikti gulėti ant žemės vienmarškiniai, su nupjautais lyties organais. Uniformas ir batus nusinešė užpuolikai.

Sovietiniai partizanai, įvykdę išpuolį sėkmingai pasislėpė, o vokiečiai, keršydami už nužudytuosius, pradėjo žiaurią baudžiamąją akciją, kurios metu buvo nužudyta virš 300 niekuo nekaltų taikių gyventojų. Švenčionėliuose buvo sušaudyti 33 žmonės, Švenčionyse – 37, Adutiškyje – 34. Iš viso 104 žmonės. Tik apie 10 sušaudytųjų buvo ne lenkų tautybės. Lentupio miestelyje sušaudyta 180 žmonių, nemažai sušaudyta ir Kliuščionyse. Vietoje vieno nužudyto vokiečių kariškio sušaudyta apie 100 civilių žmonių, tarp sušaudytųjų buvo ir 2 Švenčionėlių kunigai – Boleslovas Bazevičius ir Janas Naumovičius. Jie vėliau buvo palaidoti Švenčionėlių kapinėse.[4]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]