Polka

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Apie kaimą Trakų rajone žr. Polka (Trakai).
Prahos gatvėse atliekama polka

Polka - Vidurio Europos tautų (lenkų, čekų, slovėnų, slovakų, lietuvių, Amerikos (Jungtinių Amerikos Valstijų, Meksikos ir kt.) liaudies šokis ir muzikos žanras. Sukurtas XIX a. ir per laiką tapęs toks populiarus, kad buvo šokamas per visas šventes.

Legenda[taisyti | redaguoti kodą]

Pasak legendų, polkos šokio ištakos siekia 1830 m. vieną Čekijos kaimą. Teigiama, kad kaime prie Ičino miesto vietinė mergina ėmė šokti niekam neatpažįstamą šokį. Pavadinimas kilęs nuo žodžio pulka (pusė), nes šokyje dažnai naudojamas pusžingsnis. Kai kurie teoretikai mano, kad čekai šį šokį pavadino taip, lenkų garbei, pažymėdami 1830 metų sukilimą prieš rusus. Pats šokis išpopuliarėjo ne dėl politinių motyvų, o dėl linksmo ir įsimenamo ritmo. Pačioje Rusijoje manoma, kad pirmoji atsiradimo versija yra žymiai svaresnė, kadangi polka tarptautiniu mastu išpopuliarėjo būtent Rusijos aukštuomenėje, ir sunku tikėtis, kad rusų aukštuomenė tuo metu būtų reiškusi tam tikrą solidarumą ar pagarbą lenkų sukilimui.[1]. Yra ir romantiškų polkos atsiradimo istorijų. Viena jų tokia: 1835 metais kaimo vietovėje grupė muzikantų atsitiktinai stebėjo buvusią netoliesę mergaitę Aną Čadimovą, dainuojančią smagią melodiją ir šokančią anksčiau nematyta maniera. Judesiai ir melodija atkreipė stebėtojų dėmesį. Vienas jų buvo čekų pedagogas Nerūda, kuris ir užrašė melodiją ir judesius, nusprendęs šokį populiarinti ir perkelti į salonus. Taip ir gimė naujasis šokis, kuris mėgstamas ne tik Čekijoje, Lenkijoje, bet ir Lietuvoje.

1837 metais viename Paryžiaus žurnale buvo išspausdinta polkos muzika, kurią parašė Featišekas Chilmaras, o 1840 metais čekų šokių mokytojo Raabas Paryžiaus teatre parodė polką publikai, pavadindamas ją treblante. Šokio ritmas ir judesiai sužavėjo publiką, ir polka greitai paplito Paryžiuje, o vėliau Anglijoje.

Polka Amerikoje[taisyti | redaguoti kodą]

Polka Amerikoje atsirado, kai žmonės pradėjo emigruoti iš Rytų Europos. Amerikoje yra įvairių žanrų polkos muzika. Populiariausias žanras yra Klyvlendo - Slovėnijos stiliaus polka (ir valsai) (Cleveland - Slovenian style polka), taip pat Čikagos - Lenkų (Chicago - Polish style) stiliaus polka bei Čekų (Czech), Vokiečių (German) stiliaus polka (ir valsai) ir t. t. Polka (ir valsų) sostinė - Klyvlendas, Ohajo valstija, Jungtinės Amerikos Valstijos.

Polka Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Iš 1866 m. tautosakos rinkėjų užrašytų šokių Alytaus, Merkinės, Ratnyčios apylinkėse galima daryti išvadą, jog Lietuvoje polka pirmiausia pasirodė Dzūkijoje.

Šių šokių paviršutiniški aprašymai buvo išspausdinti tuometinėje periodikoje, kur buvo rašoma, kad „…polkos dabar kasdien šokamos…“. Polka į Lietuvos kaimą atėjo XIX a. viduryje. Galima manyti, kad jos kelias ėjo per Lenkiją, nes pirmiausia ji pasirodė Dzūkijoje. Iš čia šis šokis plito toliau. Vėliau polka pasirodė Kapsuose ir Zanavykuose, o dar vėliau Rytų Aukštaitijoje. Žemaičiai polką pradėjo šokti dar vėliau - XIX a. paskutiniame ketvirtyje. Praėjo daugiau kaip 30 metų, kol polka paplito visoje Lietuvoje.

XIX a. pab. - XX a. pr. polka tapo vienu populiariausių šokių lietuvių liaudies pasilinksminimuose. Ji prilygo „Suktiniui“, „Klumpakojui“, „Noriu miego“, „Aguonėlė“, „Žilvičiui“. Neretais atvejais polka tapdavo netgi apeiginiu šokiu, pakeitusiu ankstesnius apeiginius šokius.

Per vestuves pagal vienos ar kitos vietovės papročius šokius turėdavo pradėti jaunieji arba jų tėvai. Kai kada tam tikru vestuvių metu tekdavo pašokti piršliui, svočiai arba pabroliui. Panašiomis progomis ir buvo šokama kokia nors polka.

Pirmojo pasaulinio karo metais įvairiose Lietuvos vietovėse buvo šokama daug skirtingų polkų.

Polkų pavadinimai, nusakantys polkų pobūdį: bėgtinė, žingsninė, retoji, tankioji, tūptinė, pasiutpolkė, valspolkė. Manoma, kad polka, kaip ir daugelis nelietuviškos kilmės šokių, Lietuvą pasiekė per dvarus. Kaip ji tuo laiku buvo šokama, platesnių žinių nėra.

Plačiausiai buvo paplitusi paprastoji polka, nors jos atlikimo būdai buvo ne visur vienodi.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Рут М. Э. Этимологический словарь русского языка для школьников. Екатеринбург, 2007, 315 psl. ISBN 978-5-9757-0112-1