Šveicarijos ekonomika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Šveicarijos ekonomika
BIZ Basel.jpg
Valiuta Šveicarijos frankas
Fiskaliniai metai sausio 1 - gruodžio 31
Prekybos partneriai ELPA, PPO
Statistiniai duomenys
BVP 527,9 mlrd. $
BVP augimas 2,8 %
BVP gyventojui 75440 $
BVP pagal ūkio sektorius žemės ūkis 1,2 %, pramonė 27,5 %,paslaugos 71,3 %
Infliacija 0,2 %
GKI 33,7 (2008)
Darbo jėga 4,547 mln.
Darbo jėgos pasiskirstymas pagal ūkio sektorius žemės ūkis 3,4 %, pramonė 23,4 %, paslaugos 73,2 %
Bedarbystė 3,1 % (2011)
Užsienio prekyba
Eksporto pajamos 308,3 mlrd. $ (2011)
Eksporto prekės Mašinos, chemikalai, metalai, laikrodžiai, žemės ūkio produkcija
Pagrindiniai eksporto partneriai Vokietija 19,2 %, JAV 10,2 %, Italija 7,9 %
Importo pajamos 299,6 mlrd. $ (2011)
Importo prekės mašinos, chemikalai, automobiliai, metalai, žemės ūkio produkcija, tekstilė
Pagrindiniai importo partneriai Vokietija 32 %, Italija 10,2 %, Prancūzija 8,5 %
Tiesioginės užsienio investicijos 395,6 mlrd. $
Bendroji skola užsieniui 1346 mlrd. $
Valstybės išlaidos
Valstybės įsiskolinimas 52,4 % nuo BVP
Tiesioginės įplaukos 222 mlrd. $
Tiesioginės išlaidos 216,8 mlrd. $
Bankų reitingavimas Standard & Poor's: AAA
Moody's: Aaa
Fitch: AAA
Rezervo fondas 291 mlrd. $
Infolentelė: žiūrėti  aptarti  redaguoti

Šveicarijos ekonomika yra viena stabiliausių pasaulio ekonomikų. Ilgalaikio valiutos saugumo ir bankų privatumo politika padarė Šveicariją saugiu prieglobsčiu investuotojams, sukurdama ekonomiką, kuri yra labai priklausoma nuo pastovios užsienio investicijų srovės. Dėl mažo šalies dydžio ir didelės darbų specializacijos pramonė ir prekyba yra patys svarbiausi Šveicarijos ekonomikos stiprybės palaikymo šaltiniai. Šveicarija užima vieną pirmųjų vietų pasaulyje pagal gaunamas pajamas vienam asmeniui. Dėl finansinės pramonės išsivystymo Šveicarijoje vyrauja žemas nedarbingumo lygis ir mažas biudžeto deficitas. Paslaugų sektorius taip pat vaidina svarbų vaidmenį Šveicarijos ekonomikoje.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Dėl pramonės perversmo, kuris prasidėjo Anglijoje XIX amžiaus pradžioje, Šveicarijos žemės ūkio sektorius sumažėjo, tačiau nuo XIX amžiaus vidurio sparčiai plėtojosi pramoninis sektorius.

Prieš prasidedant XX amžiui Šveicarijos pramonės sektorius buvo didžiausias, o Šveicarija buvo pati turtingiausia valstybė Europoje.

XX amžiaus 2-ajame dešimtmetyje, Pirmojo pasaulinio karo metu, Šveicarija išgyveno ekonominę krizę. Krizė pasižymėjo sumažėjusiu energijos vartojimu (pagrindinis energijos šaltinis XX amžiaus 1-4 dešimtmečiuose buvo anglis). Buvo įvestas karinis mokestis. Kadangi importo sąlygos buvo sudėtingos, buvo bandoma kitais būdais stiprinti Šveicarijos ekonomiką. Buvo populiarinamas grūdų auginimas, ir taip pat Šveicarijos geležinkeliai pirmieji pasaulyje pradėjo naudoti elektros variklius (vietoj anglies ir garo variklių).

XX amžiaus 3-jame dešimtmetyje Šveicarijos energijos suvartojimas išaugo. XX amžiaus 4-jame dešimtmetyje Šveicarijos energijos suvartojimas patyrė dar vieną sąstingį. XX amžiaus 5-jame dešimtmetyje, tai yra Antrojo pasaulinio karo metais , Šveicarijos ekonomika pasipelnė iš padidėjusio ginklų eksporto ir pristatymo Vokietijos Reichui. Tačiau Šveicarijos energijos suvartojimas labai greitai nukrito. Bankų, kurie bendradarbiavo su naciais ir turėjo komercinius santykius su Ašies valstybėmis karo metu, elgesys tapo aršios kritikos objektu iki tokio lygio, kad tai net baigėsi trumpa Šveicarijos tarptautine izoliacija nuo pasaulio. Po Antrojo pasaulinio karo, Šveicarijos gamybos infrastruktūra buvo nepažeista, o tai lėmė greitą šalies ekonomikos atgijimą.

XX amžiaus 6-ajame dešimtmetyje kasmetinis BVP augimo vidurkis buvo 5 %, o Šveicarijos energijos suvartojimas išaugo dvigubai. Anglis prarado svarbą kaip Šveicarijos pagrindinis energijos šaltinis, nes kitų iškastinio kuro rūšių, tokių kaip naftos, rafinuoto aliejaus ir gamtinių dujų, importas išaugo. Šis dešimtmetis taip pat svarbus tuo, kad nuo pramoninės ekonomikos buvo pereita prie paslaugų ekonomikos. Nuo tada paslaugų sektorius vystėsi greičiau nei žemės ūkio ir pramonės sektoriai.

XX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje Šveicarijos ekonomika buvo sugadinta lėto augimo, todėl tuo metu Šveicarijos ekonomika buvo silpniausia Vakarų Europoje. Nuo 1991 iki 1933 ekonomika buvo paveikta 3 metus trukusio ekonominio nuosmukio, kai ekonomika nukrito 2 %. Tai aiškiai buvo matoma iš energijos suvartojimo ir eksporto augimo rodiklio.

XXI amžiaus pradžios nuosmukyje, dėl artimų ryšių su Vakarų Europos ir JAV ekonomikomis, Šveicarija nesugebėjo išvengti ekonomikos augimo sulėtėjimo, kuris buvo jaučiamas tose šalyse. Po pasaulinio akcijų biržų smukimo dėl 2001 rugsėjo 11 dienos teroro aktų JAV, buvo daug pranešimų apie apgaulingas įmonių statistikas ir išpūstas vadovų algas. 2001 metais ekonomikos augimo rodiklis krito iki 1,2 %, iki 0,4 % 2002 metais, o 2003 metais faktinis BVP smuko dviem procentais. Šis ekonomikos sulėtėjimas turėjo pastebimos įtakos darbo rinkai. Daug kompanijų pranešė apie masinius atleidimus, tokiu būdu nedarbingumo lygis pakilo nuo 1,9 % (2000 metų birželį) iki 3,9 % (2004 metų spalį), nors tuo pat metu nedarbingumo vidurkis Europos Sąjungoje buvo 8,9 %. Vartojimas sumažėjo visose srityse. Prekių ir paslaugų eksportas Europos Sąjungoje ir JAV sumažėjo dėl Šveicarijos franko vertės pakilimo, kas sukėlė eksporto prekių ir paslaugų kainų šuolį. Tačiau smuko Šveicarijos turizmo sektorius. Nepaisant rinkos konkurencijos deficito daugelyje sričių, Šveicarijos ekonomika išsilaikė.

Skiriamieji bruožai[taisyti | redaguoti kodą]

Prekyba[taisyti | redaguoti kodą]

Be pramonės prekyba taip pat buvo labai svarbi Šveicarijos klestėjimui.

Žemės ūkio protekcionizmas ir aplinkos reikalai[taisyti | redaguoti kodą]

Šveicarija labai saugo savo žemės ūkio pramonę. Aukšti tarifai ir didelių vidaus subsidijų skyrimas skatina vidaus gamybą, kurios dėka dabar 60 % šalyje pagamintos produkcijos yra suvartojamos būtent Šveicarijos.

Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos duomenimis, Šveicarija subsidijuoja daugiau nei 70 % žemės ūkio, kai tuo tarpu Europos Sąjunga tik 35 %. 2007 Žemės Ūkio programa, neseniai priimta Šveicarijos nacionalinės asamblėjos, padidins subsidijas 63 milijonų Šveicarijos frankų iki 14,0922 milijardų Šveicarijos frankų.

Protekcionizmas veikia kaip vidaus produkcijos reklama, bet tai neveikia produkcijos kainų. Ir taip nėra jokių garantijų, kad pagaminta vidaus produkcija yra suvartojama šalies viduje, nes produkcija paprasčiausiai gali būti eksportuota, taip gamintojams gaunant didesnį pelną. 90-100 % bulvių, kiaulienos, avienos, galvijų ir pieno produktų yra pagaminama būtent šalies viduje. Be to, Šveicarijos žemės ūkis patenkina 65 % maisto produktų paklausos.

Produkcija[taisyti | redaguoti kodą]

Tūkstančiai tonų (2010 m. duomenys)
1 Karvės pienas 4079
2 Cukriniai runkeliai 1302
3 Kviečiai 523
4 Bulvės 421
5 Kiauliena 249
6 Obuoliai 200
7 Vynuogės 171
8 Jautiena 142
9 Rapsai 68
10 Vištiena 66

Turizmas[taisyti | redaguoti kodą]

Šveicarijoje yra viena iš labiausiai išvystytų turizmo infrastruktūrų, ypač kalnų regionuose ir miestuose, kur prekiaujama su turizmu susijusia įranga ir teikiamos paslaugos. Turizmas kasmet įneša 1,5 milijardų Šveicarijos frankų indėlį į Šveicarijos ekonomiką.

Darbo jėga[taisyti | redaguoti kodą]

Šveicarijos ekonomika pasižymi gerai paruošta ir visai ramia darbo jėga. Ketvirtadalis šalies darbininkų priklauso profesinėms sąjungoms. Darbo ir vadybos ryšiai yra gan draugiški, pasižymintys noru išspręsti visus nesutarimus taikiai, be protestų. Šveicarijoje yra apie 600 kolektyvinių susitarimų, kurie yra reguliariai atnaujinami, kad nekiltų didelės problemos ar protestai. Masinių bankrotų metu 2003 metais, deja nuotaikos darbo rinkoje buvo pesimistinės. Masiniai atleidimai iš darbo įvairiose įmonėse, sukelti pasaulinio ekonomikos sulėtėjimo, dideli įmonių vadovų skandalai, skirtingos užsienio investicijų nuostatos įtempė tradiciškai taikią Šveicarijos darbo rinką. Šveicarijos profesinės sąjungos paskatino rengti streikus prieš keletą kompanijų, tarp kurių yra Šveicarijos tarptautinės oro linijos (Swiss International Air Lines), Coca Cola ir Orange.

Ekonominė politika[taisyti | redaguoti kodą]

Terorizmas[taisyti | redaguoti kodą]

Per Jungtinių Amerikos Valstijų ir Šveicarijos jungtinę ekonomikos komisiją, Šveicarija išleido keletą griežtų įstatymų, finansuojančių antiteroristinę veiklą. Ši veikla pasižymėjo „pinigų plovimo“ prevencijos programos įgyvendinimu ir Al Kaidos (al-Qaeda) sąskaitų areštu. Tokia politika suartino Šveicarijos ekonomiką su Vakarų Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų ekonomikomis.

Europos Sąjunga[taisyti | redaguoti kodą]

Be žemės ūkio, tarp Europos sąjungos ir Šveicarijos yra minimalūs ekonominiai ir prekybiniai barjerai. Po Šveicarijos balsuotojų Europos ekonomikos zonos sutarties atmetimo 1992 metais, Šveicarijos vyriausybė siekė derėtis dėl abipusių ekonominių susitarimų su Europos sąjunga. Po 4 metų derybų buvo pasirašyta abipusė sutartis, apėmusi septynis sektorius: tyrimų, viešųjų pirkimų, prekybos, žemės ūkio, civilinės aviacijos, žemės transporto ir laisvo žmonių judėjimo. Parlamentas oficialiai parėmė šį susitarimą, kuris buvo patvirtintas nacionaliniame referendume 2000 metų gegužės mėnesį. Susitarimas taip pat buvo ratifikuotas Europos parlamente ir Europos sąjungos šalių parlamentuose. Sutartis įsigaliojo 2002 metų birželio 1 d. Šveicarijos valdžia pradėjo antrąjį derybų etapą, kuriuo buvo stengiamasi sustiprinti Šveicarijos ir Europos Sąjungos ekonominius ryšius.

Institucinė narystė[taisyti | redaguoti kodą]

Šveicarija yra daugelio tarptautinių ekonomikos organizacijų narė, tarp kurių yra Jungtinių Tautų Organizacija, Pasaulio prekybos organizacija, Tarptautinis valiutos fondas, Pasaulio bankas ir Tarptautinė ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija.