Kontrreformacija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Kontrreformacija arba katalikiškoji reformacija buvo judėjimas Katalikų bažnyčios viduje, siekęs sustabdyti protestantizmo plitimą reformuojant Katalikų bažnyčią bei persekiojant eretikus. Nors reformų pastangos buvo tiek prieš Martyno Liuterio gyvenimo laikotarpį, tiek jo metu, tačiau būtent Martyno Liuterio 95 tezės paskelbtos 1517 m. paskatino rimtesnes reformas ir aktyvesnį Katalikų bažnyčios kritikų persekiojimą.

Tridento[taisyti | redaguoti kodą]

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Tridento susirinkimas.

Siekdamas priimti kardinalius sprendimus dėl reformų Katalikų bažnyčioje popiežius Paulius III-asis (1534-1549) iniciavo Tridento bažnytinį susirinkimą trukusį nuo 1545 iki 1563 m. jo metu kardinolų komisijai buvo pavesta reformuoti Bažnyčią, siekiant apsivalyti nuo korumpuotų vyskupų ir kunigų, indulgencijų praktikos ir kitų negerovių. Tridento susirinkimas atsisakė atsižvelgti į protestantų kritiką fundamentaliais klausimais – sakramentų sistemos, vienuolijų ir daugelio doktrinos aspektų.