Šventosios Romos imperijos imperatorius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
   Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.
Romėnų imperatorius
lot. Imperator Romanorum
vok. Kaiser der Römer

Habsburgų imperatorių naudotas imperatoriškasis herbas

Paskutinis Šventosios Romos imperijos imperatorius
Pranciškus II
(1768–1835)
Įkurta962 arba 800 m.
Panaikinta1806 m. rugpjūčio 6 d.
PirmasOtonas I arba Karolis Didysis
PaskutinisPranciškus II
Sąrašas:Šventosios Romos imperijos imperatoriai

Šventosios Romos imperijos imperatorius, oficialiai romėnų imperatorius – renkamas monarchas, valdantis visą Šventąją Romos imperijąCentrinės Europos valstybę, egzistavusią nuo vidurinių amžių iki naujųjų laikų.

Šventoji Romos imperija susikūrė iš Karolingų Rytų Frankų karalystės valdant Karoliui Didžiajam. Pirmuoju Šventosios Romos imperijos imperatoriumi buvo karūnuotas Saksonijos valdovas Otonas I. Jį 962 m. vasario 2 d. imperatoriumi karūnavo popiežius Jonas XII, nors pati imperija buvo pradėta vadinti „Šventąja Romos imperija“ tik vėliau. Šventosios Romos imperatoriai buvo popiežiaus karūnuojami iki XVI a. Paskutinis imperatorius Pranciškus II sosto atsižadėjo Napoleono karų metu 1806 m. Imperatoriaus institucija ir pati imperija nustojo egzistavusi.

Žodis „Romos“ imperatoriaus titule atspindėjo translatio imperii (valdymo perdavimo) principą, pagal kurį Šventosios Romos imperijos imperatoriai buvo laikomi Vakarų Romos imperijos imperatorių titulo paveldėtojais, į kurį Vakaruose niekas nepretendavo po Julijaus Nepoto mirties 480 m.

Šventosios Romos imperijos įkūrimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Valdant Otonui I (912–973) didžioji dalis buvusio Karolingų valdytos Rytų Frankų karalystės tapo Šventąja Romos imperija. Vokiečių kunigaikščiai vieną iš savęs išrinkdavo Vokietijos karaliumi, kurį imperatoriumi karūnuodavo popiežius. Paskutinis popiežiaus karūnuotas imperatorius buvo Karolis V. Visi vėlesni imperatoriai teisiškai buvo išrinktieji imperatoriai, paprastai vadinti tiesiog imperatoriais.

Konfliktas su popiežiumi[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Imperatorius titulas buvo svarbus ir tuo, kad jis reiškė, kad jo turėtojas yra Katalikų bažnyčios gynėjas. Viduriniaisiais amžiais augant popiežių galiai popiežiai ir imperatoriai pradėjo konfliktuoti dėl bažnyčios administravimo. Geriausiai žinomas ir aštriausias konfliktas buvo žinomas kaip „Kova dėl investitūros“, vykęs XI a. tarp imperatoriaus Henriko IV ir popiežiaus Grigaliaus VII.

Paveldėjimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Karaliaus titulo paveldėjimas priklausė nuo įvairių prieštaringų veiksnių. Rinkimų buvimas rodo, kad Vokietijos karaliaus titulas buvo paveldimas tik iš dalies, skirtingai nuo Prancūzijos karaliaus titulo. Paprastai valdžia likdavo tai pačiai dinastijai, kol giminėje nelikdavo vyriškos lyties atstovų.
Dalis istorikų mano, kad rinkimai dažniausiai būdavo naudojami tik sprendžiant konfliktus, kai dinastinio paveldėjimo taisyklės būdavo neaiškios. Rinkimų proceso buvimas reiškė, kad pirmieji kandidatai turėdavo daryti tam tikras nuolaidas, kad kurfiurstus (elektorius) – imperatoriaus rinkėjus – išlaikytų savo pusėje. Tai buvo vadinama „rinkimų kapituliacija“ (vok. Wahlkapitulationen).

Imperatoriaus Maksimiliano II herbas 1564–1576 m. Imperatorius naudojo juodą dvigalvį erelį kaip savo valdžios simbolį.

Pagal 1356 m. aukso bulę Kurfiurstų kolegija sudarė septyni kunigaikščiai (trys arkivyskupai ir keturi kunigaikščiai pasauliečiai). Ši taisyklė galiojo iki 1648 m., kai po Trisdešimties metų karo prireikė kolegiją papildyti dar vienu elektoriumi, kad būtų išlaikyta pusiausvyra tarp protestantų ir katalikų grupuočių imperijoje. Kolegija dar vienu rinkiku buvo papildyta 1690 m. 1803 m., likus trejiems metams iki imperijos išformavimo, visa rinkėjų taryba buvo pergrupuota.

Po 1438 m. Habsburgai ir Habsburgai Lotaringai išlaikė karaliaus titulą savo rankose, išskyrus vieną išimtį – Imperatorių Karolį VII, priklausiusį Vitelsbachų dinastijai. Maksimilianas I (buvęs imperatoriumi 1508–1519 m. ir jo pasekėjai nebekeliaudavo į Romą (buvusią ne imperijoje, o nepriklausomoje Popiežiaus valstybėje), kad ten popiežius juos karūnuotų imperatoriais. Nuo tada imperatoriai buvo išrinktieji Romos imperatoriai (vok. Erwählter Römischer Kaiser). Vienintelis iš jų Karolis V buvo popiežiaus karūnuotas, o iki tos karūnacijos irgi buvo išrinktasis imperatorius.

Karūnavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Popiežiaus palaiminimas.

Imperatoriai buvo karūnuojami specialioje ceremonijoje, tradiciškai vykdytoje popiežiaus Romoje, naudojant imperatoriaus regalijas. Be šios karūnacijos Vokietijos karalius, nežiūrint turimų valdovo galių, negalėjo vadintis imperatoriumi. 1508 m. Popiežius Julijus II leido Maksimilianui I naudoti imperatoriaus titulą be karūnacijos Romoje, Jo titulas buvo kvalifikuotas kaip (lot. Electus Romanorum Imperator) 'išrinktasis romėnų imperatorius'. Maksimiliano įpėdiniai perėmė tą patį titulą, kurį jie paprastai naudodavo tapę vieninteliais Šventosios Romos imperijos valdovais. Pirmasis Maksimiliano I įpėdinis Karolis V buvo paskutinis Šventosios Romos imperijos imperatorius, kuris buvo popiežiaus karūnuotas imperatoriumi.

Imperatorius Karūnavimo data Karūnuotojas Vieta
Karolis Didysis 800 m. gruodžio 25 d. Popiežius Leonas III Roma
Liudvikas I 816 m. Popiežius Steponas V Reimsas
Lotaras I 823 m. balandžio 5 d. Popiežius Paskalis I Roma
Liudvikas II 850 m. Popiežius Leonas IV Roma
Karolis II 875 m. gruodžio 29 d. Popiežius Jonas VIII Roma
Karolis III 881 m. vasario 12 d.
Gvidas III (Spoletas) 891 m. gegužės mėn. Popiežius Steponas VI
Lambertas II (Spoletas) 892 m. balandžio 30 d. Popiežius Formosas Ravena
Arnulfas (Karintija) 896 m. vasario 22 d. Roma
Liudvikas III 901 m. Popiežius Benediktas IV Roma
Berengeris 915 m. gruodžio mėn. Popiežius Jonas X Roma
Otonas I 962 m. vasario 2 d. Popiežius Jonas XII
Otonas II 967 m. gruodžio 25 d. Popiežius Jonas XIII
Otonas III 996 m. gegužės 21 d. Popiežius Grigalius V
Henrikas II 1014 m. vasario 14 d. Popiežius Benediktas VIII
Konradas II 1027 m. kovo 26 d. Popiežius Jonas XIX
Henrikas III 1046 m. gruodžio 25 d. Popiežius Klemensas II
Henrikas IV 1084 m. kovo 31 d. Antipopiežius Klemensas III
Henrikas V 1111 m. balandžio 13 Popiežius Paskalis II
Henrikas V 1117 m. kovo 23 d. Antipopiežius Grigalius VIII
Lotaras III 1133 m. birželio 4 d. Popiežius Inocentas II Šventojo Jono bazilika Laterane
Frydrichas I 1155 m. birželio 18 d. Popiežius Adrianas IV
Henrikas VI 1191 m. balandžio 14 d. Popiežius Celestinas III
Otonas IV 1209 m. spalio 4 Popiežius Inocentas III
Frydrichas II 1220 m. lapkričio 22 Popiežius Honorijus III
Henrikas VII 1312 m. birželio 29 d. Kardinolai
Liudvikas IV 1328 m. sausio 17 d. Sciarra Colonna
Karolis IV 1355 m. balandžio 5 d. Kardinolas
Zigmantas 1433 m. gegužės 31 d. Popiežius Eugenijus IV
Frydrichas III 1452 m. kovo 19 d. Popiežius Mikalojus V
Karolis V 1530 m. vasario mėn. Popiežius Klemensas VII Bologna, Italija

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]