Tate muziejus

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Pirmasis Tate pastatas

Tate muziejus yra Jungtinės Karalystės institucija, kurioje saugoma nacionalinė britų meno ir tarptautinio šiuolaikinio meno kolekcija.

Tate muziejų tinklui priklauso keturi padaliniai: Tate Britain (Londonas, įkurtas 2000-aisiais), Tate Liverpool (Liverpulis, įkurtas 1988-aisiais), Tate St Ives (Kornvalis, įkurtas 1993-iaisiais) bei Tate Modern (Londonas, įkurtas 2000-aisiais).

Tate padaliniai[taisyti | redaguoti kodą]

Tate galerija buvo įkurta 1897-aisiais ir pavadinta Nacionaline Britų meno galerija. Kai į jos vaidmenį įtraukta nacionalinė modernaus meno kolekcija ir nacionalinė britų meno kolekcija, ji pervadinta Tate galerija.

Įėjimas į Tate Britain Muziejų

Šis vardas kilo nuo Henrio Tate, kuris paklojo kolekcijos pamatus. Tate galerija buvo įkurta dabartiniame Tate Britain pastate, kuris yra Millbanke, Londone.

2000-aisiais Tate galerija transformuota į dabartinį Tate muziejų, kuriam priklauso minėti keturi padaliniai:

  • Tate Britain, kurio ekspozicijoje pateikiami Britų meno nuo 1500-ųjų iki šiandienos pavyzdžiai,
  • Tate Modern, kuris taip pat yra Londone, eksponuojama Britų ir Tarptautinės moderniosios ir šiuolaikinės dailės kolekcija nuo 1900-ųjų iki šių laikų, taip pat,
  • Tate Liverpool Liverpulyje, kurio ekspozicijos paskirtis panaši, kaip Tate Modern, bet yra mažesnės apimties,
  • Tate St Ives, kuriame galima rasti moderniosios ir šiuolaikinės dailės, kurios autoriai susiję su Kornvalio regionu.

Visi keturi muziejai dalijasi Tate Kolekcija. Vienas iš žymiausių Tate renginių – kasmetinis Turner Prizo įteikimas, kuris vyksta Tate Britain muziejuje.

Istorija ir plėtra[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmoji Tate meno galerija buvo pavadinta Nacionaline Britų Meno Galerija ir įkurta Millbanke, Londone, netoliese buvusio Millbanko kalėjimo.

Nacionalinės Britų Meno Galerijos idėją 1820-aisiais iškėlė seras Johnas Leicesteris, Tabley baronas. Žingsnis link idėjos įgyvendinimo žengtas Robertui Vernonui paaukojus savo kolekciją Nacionalinei galerijai 1847-aisiais.

Po dar dešimtmečio Jognas Sheepshanksas savo meno kūrinių kolekciją paaukojo South Kensingtono Muziejui (vėliau pervadintam Victoria&Albert muziejumi), kuris vadintas Nacionaline dailės galerija (toks pat buvo ir Tate pavadinimas).


Tate Britain pastatas Londone

Po keturiasdešimt metų seras Henry Tate, cukraus magnatas ir stambus Viktorijos stiliaus dailės kolekcionierius, pasisiūlė subsidijuoti galerijos pastato statybas su sąlyga, kad valstybė užmokės už sklypą ir padengs mokesčius.

Henry Tate taip pat padovanojo galerijai savo asmeninę kolekciją. Iš pradžių tai buvo išimtinai moderniojo Britų meno kolekcija, kurioje atspindėti modernistų – Viktorijos amžiaus – dailininkai. Ją Nacionalinė galerija valdė iki 1954-ųjų.

1915-aisiais Hugh Laneas testamentu paliko savo Europos Moderniojo meno kolekciją Dublinui, bet dėl kontroversiškų priežasčių ji pateko į Tate, kuris savo ruožtu kolekciją išplėtė užsienio menu ir tęsė šiuolaikinio meno įsigijimą.

1926-aisiais ir 1937-aisiais meno kolekcininkas ir patronas Josephas Duveenas sumokėjo už du didelius pastato plėtros projektus.

Henris Courtauldas taip pat apdovanojo Tate savo fondu. 20-ojo amžiaus viduryje šis fondas suteikė dvigubos naudos: atskleidė ir Britų meno, ir tarptautinio moderniojo meno istoriją.

1954-aisiais, Tate Galerija galiausiai buvo atskirta nuo Nacionalinės galerijos.

Tate Liverpool galerija

Šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose Didžiosios Britanijos Dailės tarybos vizualinės dailės departamentas finansavo ir organizavo laikinas parodas Tate Galerijoje. 1966-aisiais galerijoje eksponuota Marcel Duchamp retrospektyva.

Vėliau Tate pradėjo organizuoti savo pačių laikinų parodų programą. 1979-aisiais, finansuojami Japonijos banko, jie atidarė didelę modernią patalpą, kurioje būtų galima talpinti didesnes pajamas surenkančias parodas.

Tate Modern muziejus nuo tilto per Temzę

1988-aisiais, Šiaurės vakarų Anglijos pakraštyje atidarytas Tate Liverpool padalinys. Jame eksponuojami meno dirbiniai iš Londono Tate muziejų ir vietinės laikinos parodos. 2007-aisiais, Tate Liverpool patalpose pirmą kartą už Londono ribų surengta Turner apdovanojimo įteikimo ceremonija.

Tai įvyko Liverpulio miestui 2008-aisiais tapus Europos kultūros sostine.

1993-iaisiais atidarytas dar vienas Tate padalinys – Tate St Ives. Jame demonstruojami moderniųjų Britų menininkų darbai, ypač dažnai – kilusių iš Kornvalio regiono. Tate taip pat vadovauja Barbara Hepworth muziejui ir Skulptūrų kiemeliui, kuris atidarytas 1980-aisiais.

Nei vienas iš šių Tate padalinių neturėjo ryškaus poveikio pagrindinės Londono Tate galerijos veiklai, kuri nenustojo plėstis augant kolekcijai.

Atskirti Britų ir moderniuosius kolekcijos aspektus buvo logiškas žingsnis, ir dabar jie talpinami atskiruose pastatuose Londone.

Pirmoji galerija dabar vadinama Tate Britain, ir yra skirta britų menui nuo 1500-ųjų iki dabarties.

Tate Modern, įsikūręs pietiniame Temzės krante, atidarytas 2000-aisiais. Jame eksponuojama nacionalinė kolekcija nuo 1900-ųjų iki dabartinių dienų ir dalis moderniosios Britanijos dailės. Pirmaisiais veiklos metais Tate Modern buvo populiariausias pasaulio muziejus, kuriame apsilankė 5 mln. 250 tūkst. lankytojų.

Tate muziejui nuo 1988-ųjų vadovauja seras Nicholas Serota.

Tate svetainė[taisyti | redaguoti kodą]

Tate Online yra oficiali Tate muziejaus interneto svetainė.

Ji buvo sukurta 1998-aisiais ir nuo tol teikė informaciją apie visas keturias Tate galerijas tuo pačiu interneto adresu.

Svetainės tikslas – padėti lankytojams geriau pasiruošti vizitams į galerijas, suteikti žinių.

Taip pat svetainė ir pati veikia kaip savotiška galerija. Joje yra iliustruotos informacijos apie visus Tate britų ir tarptautinės moderniosios dailės eksponatus, struktūrizuotos ir neformalios internetinio mokymosi galimybės visiems lankytojams, daugiau nei 400 valandų filmuotų ir suarchyvuotų renginių įrašų, visi „Tate Etc.“ žurnalo straipsniai ir kita.

Tate Online naudojama ne tik kaip informacijos apie galerijas ir organizaciją šaltinis, bet ir kaip interneto dailės ekspozicijų platforma, pavadinta „Net Art“[1].

Tai dalis Tate muziejaus organizuojamos „Intermedia Art“ iniciatyvos apie naująjį medijų meną. Nuo 2000-ųjų iki šiol taip eksponuotos 13 „Net Art“ parodų.

Administracija[taisyti | redaguoti kodą]

Tate gauna metinį finansavimą iš Didžiosios Britanijos Kultūros, žiniasklaidos ir sporto departamento. Organizaciją valdo globėjų taryba, kuri atsakinga už galerijų valdymą ir direktoriaus paskyrimą septynerių metų kadencijai.

Anot Labdaros organizacijų akto, pasirašyto 1993-aisiais, Tate yra išskirtinė organizacija, už finansinius rodiklius atskaitinga tiesiogiai vyriausybei.

Sėkmingam Tate valdymui palaikyti buvo sukurta įvairių institucijų, pavyzdžiui, muziejaus lankytojai gali tapti Tate Nariais, ir už metinį mokestį jiems suteikiama galimybė atvykti į parodas ir specialias narių sales nemokamai.

Taip pat yra Tate Patronų klubas, kurių prenumerata yra brangesnė. Ji paskiriama Tate Fondui. Egzistuoja ir nemažas kiekis muziejų remiančių verslo korporacijų. Taip pat, neretai finansuojami paskiri renginiai.

2003-aisiais Tate Patronai Yana Peel ir Candida Getler įsteigė „Outset Contemporary Art Fund“ – Pradžios šiuolaikinio meno fondą. Bendradarbiaudamas su Frieze Art muge, fondas perka darbus iš Tate kolekcijų.

Kontroversiški faktai[taisyti | redaguoti kodą]

  • 19-ame amžiuje vyko ginčai dėl pirkinių, įvykdytų pagal Chantrey testamentą. Tate papilta kaltinimų, kad siekiant įsiteikti, muziejui pripirkta niekuo neišsiskiriančių Karališkosios akademijos dailininkų darbų.
  • 1971-aisiais, menininko Roberto Morriso paroda pavadinimu „Bodyspacemotionthings“ (angl. „Kūnoerdvėjejudantysdaiktai“) buvo uždaryta praėjus vos penkioms dienoms, nes suabejota dėl jos saugumo.[2]
  • 1972-aisiais Tate Galerija įsigijo Carlo Andre minimalistinę skulptūrą „Equivalent VIII“. Ją laikant ekspozicijoje 1976-aisiais, leidinys „The Times“ išpublikavo straipsnį apie šį darbą ir mokesčių mokėtojų pinigų švaistymą. Straipsnis sukėlė rezonansą visuomenėje, o skulptūroje vaizduojamos plytos tapo tam tikru precendentu: britų šnekamojoje kalboje atsirado posakis „plytos“ („The bricks“), reiškiantis menką meninio darbo vertę, palyginti su jo kaina.
  • Kasmet Tate Galerijoje (anksčiau vadintoje Tate Britain) rengiami Turner prizo apdovanojimai. Prizas teikiamas menininkui, kuris yra jaunesnis nei 50-ties ir yra britas arba tuo metu kuria Didžiojoje Britanijoje. Šio prizo teikimas patraukia daug žiniasklaidos dėmesio dėl įtakos šiuolaikinės britų dailės kūrimuisi.
  • 1995-aisiais buvo atskleista, kad Tate priėmė 20 tūkst. svarų čekį iš meno kūrinių sukčiaus Johno Drewe. Galerija buvo suteikusi Drewui galimybę patekti į savo archyvus, o jis tuo pasinaudojo klastodamas dokumentus, autorizuojančius modernaus meno klastotes, kurias vėliau parduodavo.
  • 1998-aisiais Tate direktorius seras Nicholas Serota įvykdė „Operaciją Cobalt“ – slaptą ir labai sėkmingą dviejų Tate priklausiusių paveikslų sugrąžinimą, kurie buvo pavogti iš Vokietijos meno galerijos 1994-aisiais. Nusikaltimas žinomas kaip Frankfurto meno vagystė (angl.)
  • 2005-aisiais kilo skandalas Tate įsigijus vieno iš Globėjų Chriso Ofilio darbą „The Upper Room“ už 705 tūkst. svarų. Galerija apkaltina interesų konfliktu[3]
  • 2006-aisiais buvo paskelbta teisinė išvada, kad Tate ir Nacionalinė Galerija neturi nuosavybės teisės į Turnerio testamento palikimą, nes Turnerio sąlygos iki šiol nėra įvykdytos.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. [1] Interaktyvi Tate galerija internete
  2. [2] The Guardian straipsnis apie įvykį anglų kalba
  3. [3]Times Online straipsnis apie įvykį anglų kalba

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]