Infliacija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta šaltinių ar nuorodų į juos.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.

Infliacija vadinamas bendrojo kainų lygio kilimas, dėl kurio krinta piniginio vieneto perkamoji galia. Ji paprastai matuojama vartojimo prekių ir paslaugų kainų indekso padidėjimu per metus.

Pasaulinis infliacijos lygis

Apibrėžimas[taisyti | redaguoti kodą]

Vienos, kelių prekių ar jų grupės kainų išaugimas, kai tuo pačiu metu sumažėja lygiai tokio paties dydžio grupės prekių kainos nesukelia infliacijos. Gamybos technologijos pažanga bei paklausos svyravimai sudaro sąlygas atskirų prekių kainoms tiek kilti, tiek kristi. Infliacija yra tuo atveju, kai kyla bendras kainų lygis.

Be to, dalis ekonomistų linkę pabrėžti, kad infliacija vadintinas ne vienkartinis bendrojo kainų lygio pakilimas, o besitęsiantis, ilgas jo kilimas.

Įprastai esant nedidelei infliacijai vienos prekės kaina nekyla po truputį kiekvieną mėnesį. Ji gali pakilti net keliais dešimtimis nuošimčių vieną kartą per kelis metus, bet jei išlaidos tai prekei sudaro nedidelę dalį išlaidų, toks vienos prekės kainos pakilimas nesukelia didesnio infliacijos šuolio.

Visuomenė labai jautriai reaguoja į prekių kainų kilimą, todėl čia neišvengiama subjektyvių vertinimų. Kainų kilimas reiškia pinigų perkamosios galios mažėjimą, tai yra realiojo darbo užmokesčio kritimą. Kita vertus, infliacijos sąlygomis darbo užmokestis visada auga. Dažnas algos gavėjas linkęs manyti, kad atlyginimas didėja dėl jo ir bendradarbių vis geresnio ir našesnio darbo, o kainų lygio augimas „neteisėtai“ atima iš jo dalį ar net visą uždarbio prieaugį. Dėl tokio kainų ir algų sąsajos ignoravimo, matyt, dauguma piliečių pasijustų nejaukiai, jei, tarkime, kainos ir atlyginimai staiga padidėtų dvigubai.

Infliacijos skaičiavimo metodika[taisyti | redaguoti kodą]

Sulyginamas kiekvienos prekės ar paslaugos kainos pokytis ir nustatoma, kokią dalį ta prekė ar paslauga sudaro vartojime. Prekių ar paslaugų, kurios sudaro didesnę dalį gyventojų išlaidų kainų pokytis sudaro didesnę įtaką infliacijai ir atvirkščiai.

Skaičiuojant prekių ir paslaugų vartojimą vykdant atranką siekiama aprėpti nuolatinius ir esančius Lietuvoje užsienio piliečius, institucinius ūkius, kurie reprezentuotų bendrą Lietuvoje esančių galutinių vartotojų vaizdą, taip pat gyvenamąją vietą reprezentuotų Lietuvos galutinių vartotojų teritorinį pasiskirstymą. Taip pat įmonės ir prekybos vietos turi reprezentuoti teritorinį ir struktūrinį Lietuvos įmonių ir prekyviečių pasiskirstymą. Atrinktos prekės turi sudaryti ne mažiau kaip 0,01 % išlaidų joms. Infliacijai skaičiuoti pasirinkta 821 vartojimo prekės ir paslaugos (669 prekės ir 152 paslaugos). Į jas neįeina lošimų ir finansinio tarpininkavimo paslaugos.

Detaliau skaičiuojamos prekės ir paslaugos pagal kurias skaičiuojama infliacija pasiskirsto taip:

  1. Maisto produktai ir nealkoholiniai gėrimai – 222;
  2. Alkoholiniai gėrimai ir tabako gaminiai – 88;
  3. Drabužiai ir avalynė – 98;
  4. Būstas, vanduo, elektra, dujos ir kitas kuras – 35;
  5. Būsto apstatymas, namų apyvokos įranga ir kasdienė būsto priežiūra – 98;
  6. Sveikatos priežiūra – 58;
  7. Transportas – 41;
  8. Ryšiai – 7;
  9. Poilsis ir kultūra – 79;
  10. Švietimas – 9;
  11. Viešbučiai, kavinės ir restoranai – 31;
  12. Įvairios prekės ir paslaugos – 55.

Prekės ir paslaugos parenkamos labiausiai reprezentuojančias įsigyjamas. Jos įvertinamos mažmeninėmis (galutinio vartotojo mokamomis) kainomis atsižvelgiant į sezoninius svyravimus ir nuolaidas.

Duomenys apie Lietuvoje buvusią infliaciją 2000 m. – 2012 m.

  2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 2012
Infliacija Lietuvoje nuošimčiais 1 1,3 0,3 -1,2 1,2 2,7 4,5 8,1 8,5 1,3 3,8 3,4 2,8

Infliacijos priežastys[taisyti | redaguoti kodą]

Infliacijos priežastys:

  • netikėtas kainų augimas, kuris mažina vartojimą
  • vartojimo augimas, kuris kelia kainas
  • deficitinis valstybės biudžetas (valstybės išlaidos viršija pajamas)
  • valstybės bankuose esančių rezervinių pinigų reguliavimas (nustačius mažesnį privalomą bankuose laikomų pinigų rezervą padidėja pinigų multiplikacija, ūkyje atsiranda „papildomi“ pinigai ir padidina infliaciją)
  • importuojamų prekių, o ypač žaliavų kainų augimas
  • ilgalaikis neigiamas mokėjimo balansas (smunka nacionalinės valiutos kursas, todėl didėja importuojamų prekių ir paslaugų kainos)
  • ūkio recesija (smunkant darbo našumui auga produkcijos kaina)
  • ūkio monopolizacija ar oligopolizacija (monopolistai ar oligopolistai vaikydamiesi pelno net ir nesusitarę gali pakelti kainas).

Infliacijos neigiami padariniai[taisyti | redaguoti kodą]

Infliacijos neigiami padariniai yra:

  • Perkamosios galios kritimas – krentant perkamajai galiai mažėja rinka ir sunkiau parduoti prekes. Sumažėjęs prekių pirkimas smukdo ūkį.
  • Nuvertėja indėliai – esant didesnei infliacijai žmonės linkę nelaikyti pinigų, o juos greičiau išleisti, ar pakeisti į kitą valiutą, taip dar labiau didindami infliaciją. Taip pat atsisako jų kaupimo ir pasidaro sunkiau gauti ilgalaikių paskolų, tuo pačiu žlugdomas brangių daiktų pirkimas išsimokėtinai.
  • Prekiautojai, tikintys, kad pirkėjai mažiau gaudosi kainose, jas užkelia daug aukščiau negu jos turėtų būti net esant didesnei infliacijai. Tokių būdu krenta pragyvenimo lygis.
  • Ateities nežinojimas – žmonės nežino ateities ir todėl gali nutraukinėti savo ūkinę veiklą.
  • Esant hiperinfliacijai ar tiesiog didelei infliacijai žmonės gali atsisakyti savo nacionalinės valiutos ir net jei nesant ignoruoti savo valstybės pinigus, o naudotis kitų valstybių pinigais. Tokiu atveju viena valstybė negalės vykdyti dalies savo pinigų politikos ir dengti kitos valstybės atspausdintus pinigus, tuo tarpu ir infliaciją savo prekėmis.

Infliacijos teigiami padariniai[taisyti | redaguoti kodą]

Nedidelės infliacijos teigiami padariniai yra:

  • Esant infliacijai žmonės iš dalies atsisako besaikio pinigų kaupimo ir juos investuoja, išleidžia ar padeda bent į banką.
  • Valstybė, vykdydama pinigų emisiją (spausdindama pinigus), turi papildomų lėšų savo išlaidoms padengti.
  • Kartais išaugus infliacijai lengviau atiduoti skolas (ypač jei skolos perskaičiavimas nenumatytas sutartyje).
  • Krentant nacionalinei valiutai šalies ūkis darosi konkurencingesnis su kitų valstybių ūkiais.

Šliaužianti ir šuoliuojanti infliacija[taisyti | redaguoti kodą]

Šliaužianti infliacija – ilgai trunkanti, neaukštų ir gana pastovių tempų infliacija. Jos numatymas nesudėtingas – paprastos ekstrapoliacijos būdu, prie jos galima prisitaikyti.

Šuoliuojanti infliacija – kainų lygio kilimas dideliais tempais, kurie rodo tendenciją dar didėti.

JAV ekonomistų nuomone, 3–7 % metinis kainų lygio kilimas yra šliaužianti infliacija, o 25–30 % jau šuoliuojanti infliacija. Tuo tarpu Lotynų Amerikos šalims, kur metiniai infliacijos tempai išreiškiami dviženkliais skaičiais, kainų kilimas per metus 25-30 % yra šliaužianti infliacija. Daug ką lemia bendras ūkio kontekstas.

Hiperinfliacija[taisyti | redaguoti kodą]

Ūkio istorijoje žinomi ir hiperinfliacijos atvejai – kai kainų kilimo sparta viršija 50 proc. per mėnesį, o per metus siekia 13 000 procentų. Hiperinfliacijos reiškinys dažniausiai yra susijęs su dideliais šalies politinio ir ekonominio gyvenimo pokyčiais, pavyzdžiui, karais, pokario sunkumais. Esant hiperinfliacijai, prekės brangsta beveik kasdien, pinigų cirkuliacija vyksta pašėlusiu tempu, kyla ūkio suirutė. Hiperinfliacija kilo Vokietijoje, Vengrijoje, Rusijoje po Pirmojo pasaulinio karo, o 1989 m. ji pasireiškė Lenkijoje.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Vikiteka