Violončelė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Violončelė

Violončelė – styginis instrumentas, turintis keturias stygas:C (do), G (sol), D (re) ir A (la).Violončelė, šnekamojoje kalboje vadinama čele, yra bosinis smuiko šeimos narys. Grojama atsisėdus ir atrėmus jos kaklelį į kairįjį petį. Violončelė derinama kvintomis.Tai žemiausiai suderintas smuiko šeimos instrumentas. Žmogus, grojantis violončele, yra vadinamas violončelininku arba violončelistu. Violončelės ilgis - apie 75 cm. Violončelės pagal dydį skirstomos į:

vieno ketvirčio (1/4),
dviejų ketvirčių (2/4),
trijų ketvirčių (3/4),
pilną.

Partitūros violončelei dažniausiai rašomos boso arba tenoro raktuose.

[taisyti] Violončelė orkestre

Orkestruose violončelistai sėdi pačiame pakraštyje, dešinėje (žiūrint iš žiūrovo pozicijos). Kameriniame orkestre violončelių būna keletas – nuo trijų iki aštuonių, o simfoniniame orkestre – iki dvidešimt ir dar daugiau.Jų kiekis priklauso nuo to, kokio dydžio yra orkestras ir kiek muzikantų jame nori groti. Šių instrumentų bosinis skambesys daugiausia naudojamas pritarimui, todėl orkestre jų, palyginti, tiek nedaug (smuikų būna keliskart daugiau).

[taisyti] Istorija

Pavadinimas „Violončelė“ yra kilęs iš italų kalbos ir reiškia „didelė viola“. Violončele grojama orkestruose, styginių instrumentų kvartetuose, taip pat ir solo. Violončelėms buvo parašyta daug sonatų ir koncertų. Nors violončele dažniausiai grojama klasikinę muziką, tačiau ja grojama pop ir rock stiliumi.

Žymiausi baroko kūriniai violončelei yra šešios Johano Sebastiano Bacho siuitos be akompanimento, klasicizmo eroje du Jozefo Haidno koncertai, romantizmo eroje Antoníno Dvořáko, Edvardo Elgaro koncertai, bei dvi Bramso sonatos.

Pirmąją violončelę XVI a. pagamino italų meistras Andrea Amati. Žymiausi violončelių gamintojai yra:

Šiomis dienomis senųjų meistrų, ypač Stradivarijaus, gamintos violončelės yra labai vertinamos dėl gero skambesio. Labai svarbu violončelę nulakuoti tinkamu laku, nes lakas lemia didelę dalį instrumento skambesio. Manoma, kad pagrindinė Stradivarijaus instrumentų paslaptis yra lakas, tačiau iki šiol nežinoma tiksli jo sudėtis.

[taisyti] Įdomu

Iki XX a. violončele grojo labai nedaug moterų, nes buvo nepadoru, neelegantiška ir nemoteriška instrumentą laikyti tarp kojų.

[taisyti] Grojimas

Violončele yra grojama 2 pagrindiniais būdais:arco ir pizzicato.

Arco – griežimas stryku stygomis. Stryko valdymo technikos yra vadinamos štrichais, kaip, pavyzdžiui, legato, spicato, con legno, stacato ir t.t..
Pizzicato – grojimas stygas užgaunant pirštais. Toks grojimo būdas yra naudojamas rečiau nei arco.

[taisyti] Strykas

Strykas

Violončelė kaip ir kiti smuiko šeimos instrumentai turi stryką. Violončelės strykas yra šiek tiek trumpesnis ir storesnis už smuiko stryką. Brangių strykų medinė stryko dalis yra gaminama iš medžio Caesalpinia echinata. Kokybiškesni strykai daromi iš tamsesnės ir tankesnės šio medžio branduolinės medienos (šio medžio ji angl. vadinama pernambuco), kiek prastesni – iš balanos medienos (o ši – angl. brasilwood). Branduolinė mediena yra elastingesnė, garso greitis joje didesnis, todėl ji strykui labiau tinka.

Stryko apatinė dalis yra pagaminta iš ašutų. Prieš grodami violončelininkai ašutus sutepa iš sakų gaminama kanifolija. Kanifolija padidina sukibimą tarp ašutų ir stygos, taip išgaunamas „tvirtesnis“ garsas.