Violončelė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Violončelė
Cello front side.png
Violončelė iš priekio ir šono
Styginis instrumentas
Hornbostel–Sachs klasifikacija 321.322-71
(sudėtinis chordofonas, garsas išgaunamas stryku)
Išsivystė apytiksliai 1660 m. iš bosinio smuiko
Garsų diapazonas
Range cello.png
Susiję instrumentai
Smuikasaltaskontrabosas

Violončelėstyginis instrumentas, turintis keturias stygas:C (do), G (sol), D (re) ir A (la). Violončelė, šnekamojoje kalboje vadinama čele, yra bosinis smuiko šeimos narys. XVII a. ištobulinti trys smuiko variantai, iš kurių vieno - Viola da Gamba, vėliau ir ištobulinta violončelė.

Grojama atsisėdus. Violončelė derinama kvintomis. Žmogus, grojantis violončele, yra vadinamas violončelininku arba violončelistu. Violončelės ilgis būna įvairus ir priklauso nuo jos modelio, tačiau standartinis ilgis - apie 75 cm. Violončelės pagal dydį skirstomos į:

  1. vieno ketvirčio (1/4),
  2. dviejų ketvirčių (2/4),
  3. trijų ketvirčių (3/4),
  4. pilnąją.

Natos violončelei dažniausiai rašomos boso arba tenoro raktuose.

Violončelė orkestre[taisyti | redaguoti kodą]

Orkestruose violončelistai sėdi pačiame pakraštyje, dešinėje (žiūrint iš žiūrovo pozicijos), taigi violončelistai būna dirigento dešinėje. Kameriniame orkestre violončelių būna keletas – nuo trijų iki aštuonių, o simfoniniame orkestre – nuo aštuonių ir daugiau. Jų kiekis priklauso nuo to, kokio dydžio yra orkestras ir kiek muzikantų turi atlikti tam tikrą kūrinį. Šių instrumentų bosinis skambesys daugiausia naudojamas pritarimui, nors nemažai būna ir solinių vietų, tačiau orkestre violončelių, palyginti, yra nedaug (smuikų būna keliskart daugiau).

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pavadinimas „Violončelė“ yra kilęs iš italų kalbos ir reiškia „didelė viola“. Violončele grojama orkestruose, styginių instrumentų kvartetuose, taip pat ir solo. Violončelėms buvo parašyta daug sonatų ir koncertų. Nors violončele dažniausiai grojama klasikinė muzika, tačiau taip pat ja grojama pop, roko ir netgi metalo stiliaus muzika.

Žymiausi baroko kūriniai violončelei yra šešios Johano Sebastiano Bacho siuitos be akompanimento, klasicizmo eroje du Jozefo Haidno koncertai, romantizmo eroje Antoníno Dvořáko, Edvardo Elgaro koncertai, bei dvi Johaneso Bramso sonatos.

Pirmąją violončelę XVI a. pagamino italų meistras Andrea Amati. Žymiausi violončelių gamintojai yra:

  1. Andrea Amati (15001577 m.)
  2. Giuseppe Guarneri (16261698 m.)
  3. Antonijus Stradivarijus (16441737 m.)

Šiomis dienomis senųjų meistrų, ypač Stradivarijaus, gamintos violončelės yra labai vertinamos dėl gero skambesio. Labai svarbu violončelę nulakuoti tinkamu laku, nes lakas lemia didelę dalį instrumento skambesio. Manoma, kad pagrindinė Stradivarijaus instrumentų paslaptis yra lakas, tačiau iki šiol nežinoma tiksli jo sudėtis.

Įdomu[taisyti | redaguoti kodą]

Iki XX a. violončele grojo labai nedaug moterų, nes buvo nepadoru, neelegantiška ir nemoteriška instrumentą laikyti tarp kojų.

Grojimas[taisyti | redaguoti kodą]

Violončele yra grojama daugeliu būdų, tačiau galima išskirti 2 populiariausius: arco ir pizzicato.

  • Arco – griežimas stryku stygomis. Stryko valdymo technikos yra vadinamos štrichais, kaip, pavyzdžiui, legato, spicato, con legno, stacato ir t. t.
  • Pizzicato – grojimas stygas užgaunant pirštais. Toks grojimo būdas yra naudojamas daug rečiau nei arco,dažniausiai orkestrinėje muzikoje.

Strykas[taisyti | redaguoti kodą]

Strykas

Violončelė, kaip ir kiti smuiko šeimos instrumentai turi stryką. Violončelės strykas yra šiek tiek storesnis už smuiko stryką. Brangių strykų medinė stryko dalis yra gaminama iš medžio Caesalpinia echinata. Kokybiškesni strykai daromi iš tamsesnės ir tankesnės šio medžio branduolinės medienos (šio medžio ji angl. vadinama pernambuco), kiek prastesni – iš balanos medienos (o ši – angl. brasilwood). Branduolinė mediena yra elastingesnė, garso greitis joje didesnis, todėl ji strykui labiau tinka. Pastaruoju metu išpopuliarėjo strykai gaminami iš plastiko ar kitų medžiagų.

Stryko apatinė dalis yra pagaminta iš ašutų, arba kitaip - arklio uodegos plaukų. Prieš grodami violončelininkai ašutus sutepa iš sakų gaminama kanifolija. Kanifolija padidina sukibimą tarp ašutų ir stygos.

Konstrukcija[taisyti | redaguoti kodą]

Violončelės konstrukcijaa.jpg

Žymūs pasaulio violončelininkai[taisyti | redaguoti kodą]

Kai kurie žymiausi pasaulio violončelininkai:

Žymiausi Lietuvos violončelininkai[taisyti | redaguoti kodą]

Vikiteka