Groteskas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Vikižodynas
WiktionaryLt.svg
Laisvajame žodyne yra terminas groteskas

Groteskas (it. grottesco, pranc. grotesque) – meninio vaizdavimo tipas, pagrįstas fantastika, komizmu, gražaus ir bjauraus, juokingo ir baisaus, tikroviško ir negalimo deriniais.

Renesanso mene dekoratyvinis ornamentas (augalų motyvai suraizgyti su žvėrių ir muzikos instrumentų piešiniais), romantizmo literatūroje – komiško prado junginys su šiurpumo, mįslingumo ir tragiškumo elementais – metafizinės pasaulio netvarkos ir būties iracionalumo išraiška, disonansiškų dermių, paradoksų, alegorinio dviplaniškumo meninė struktūra, kurioje vyrauja tragiškai jaučiančio ir filosofiškai mąstančio žmogaus niūrus humoras.

Grotesko principais grindžiamas absurdo teatras: nėra ribos tarp komizmo ir tragizmo, veiksmą motyvuoja alogiškos jungtys, individuali būtis, netekusi bet kokios reikšmės, yra valdoma nepakeičiamų kvailystės, valdžios, bjaurasties modelių (S. Becketto, E. Ionesco, F.Dürrenmatto kūriniai).

Groteskas lietuvių literatūroje[taisyti | redaguoti kodą]

Karo absurdiškumo modelis, nepaliekantis personažams jokios pasirinkimo teisės, iškilo kaip pagrindinis kūrinio struktūros principas Kazio Binkio dramoje „Generalinė repeticija“. Mirties siaubo ir piktos ironijos derinys nuspalvino Balio Sruogos „Dievų miško“ stilistiką, svyruojančią tarp memuarų ir tragikomedijos. Metafizinis nerimas kaip alternatyva vartotojiškos visuomenės gyvenimo būdui diktavo šaržišką ironiją Algirdo Landsbergio dramoje „Meilės mokykla“. Egzistencinių būties akligatvių nuojauta, paradoksų sankirtomis, veikėjų metaforiškumu laikosi Kosto Ostrausko vienaveiksmės pjesės „Žaliojoj lankelėj“, „Gyveno kartą senelis ir senelė“, artimos absurdo teatrui.

Sovietų okupuotoje Lietuvoje groteskas plito kaip ironiško santykio su esama santvarka išraiška. Kazys Saja kūrė parabolės tipo pjeses (Maniakas, Oratorius, Pranašas Jona, Mamutų medžioklė, 1968–69), išryškindamas komiškomis hiperbolėmis totalitarizmo užguitų žmogelių kvailumą ir bejėgiškumą. Sauliaus Šaltenio pjesė „Giljotina“ makabriškoje neišvengiamumo atmosferoje sarkastiškai plėtojo mitą apie prievartos ir žudymo amžinumą. Siautėjantis chaosas, naikinantis epochos protą ir sąžinę, Juozo Glinskio dramoje „Grasos namai“ lokalizuojamas beprotnamyje. Juozo Grušo pjesės „Pijus nebuvo protingas“ veiksmas taip pat vyksta beprotnamyje, pripildytame sovietinės buities realijų. Beprotystė – charakteringas grotesko leitmotyvas. Ironiškai atverdama būties prieštaravimų neišsprendžiamumą, grotesko poetika ardė socialistinio realizmo didaktizmą bei patosą, įteisino sąlygiškumo erdvę, išplėtojusi tikroviškumo logiką ad absurdum.