Šeduva

Šeduva

55°45′25″š. pl. 23°45′25″r. ilg. / 55.757°š. pl. 23.757°r. ilg.

Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)

Valstybė

Lietuva

Apskritis

Šiaulių apskritis

Savivaldybė

Radviliškio rajono savivaldybė

Gyventojų

2 365

Plotas

5,51 km²

Tankumas

429 žm./km²

Pašto kodas

LT-82007

Vikiteka

Šeduva

Vietovardžio kirčiavimas (3^b kirčiuotė) ^[1]
Vardininkas:	Šeduvà
Kilmininkas:	Šeduvõs
Naudininkas:	Šẽduvai
Galininkas:	Šẽduvą
Įnagininkas:	Šẽduva
Vietininkas:	Šeduvojè

lenk. Szadów, rus. Шадовъ, Шадово^[2]^[3]

Šeduva – miestas Radviliškio rajono savivaldybėje, 18 km į rytus nuo Radviliškio, Šeduvos kalvagūbryje (115–125 m virš jūros lygio). Seniūnijos centras, 2 seniūnaitijos (Centro ir Gimnazijos). Urbanistikos paminklas. Mieste stovi Šeduvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia (pastatyta 1649 m.), veikia Šeduvos gimnazija, Radviliškio RTVMC Šeduvos technologijų ir verslo mokymo skyrius (Raudondvaryje), Šeduvos aerodromas, biblioteka, mokykla-darželis, globos namai, kraštotyros muziejus,^[4] kultūros namai, paštas.

Veikia Šeduvos geležinkelio stotis. Netoli miesto yra Šeduvos viensėdis.

Etimologija

Manoma, kad miesto vardas yra asmenvardinis vietovardis, prie pavardės Šedas (ar Šedis, Šedys) arba Šadas (ar Šadys, Šadis) pridedant slavišką priesagą -ava, kuri ilgainiui buvo sulietuvinta ir tapo -uva (etimologiškai būdinga visų pirma baltiškos kilmės vietovardžiams). Tarpinės pavadinimo formos buvo Šadava ir Šedava.^[5] Viduramžiais miestas vadintas Šauduva, Šiauduva.

Pirmą kartą Šeduvos vardas (suvokietintas) aptinkamas 1378 m. Livonijos riterių žygių į Lietuvą aprašyme. Vilhelmo von Frimerskeimo žygio metu Šeduva pavadinta Sandeniskes. XVI a. Šeduvą žmonės vadino Šiauduva (miestas įsikūręs prie upelio vardu Niauduva). Motiejus Valančius miesto pavadinimą rašė Szaduwa, XIX a. pab. vadinamas город Шадува. A. Vaičius 1905 m. „Vilniaus žiniose“ miestą vadina Šėduva, o P. Butkus 1908 m. – Šeduva.^[6]

Istorija

1529 m. buvo įkurta Šeduvos bažnyčia. 1542 m. jau vadinama miestu. 1654 m. birželio 25 d. gavo Magdeburgo teises. Miestui buvo suteikta savivalda su burmistro ir tarėjo bei vaito ir skolininkų teismais. Buvo suteiktas Šeduvos herbas. 1775 m. seniūnija kartu su miestu padovanota kunigaikščiui Stanislovui Poniatovskiui. Po 1776 m., panaikinus mažesnių miestelių Magdeburgo teises, 1779 m. kunigaikštis su miestiečiais pasirašė sutartį, kuria Šeduvai buvo palikta savivalda.

Miestas dažnai degė (1678 m., 1795 m., 1798 m.). Po 1795 m. gaisro buvo išleista speciali instrukcija, kurioje nurodyta, kad naujai planuojant sklypus, reikia kiek ištiesinti senąsias posesijas taip, kad nebūtų pažeistos turgaus aikštės ir gatvių linijos. Buvo uždrausta statyti namus be kaminų. Gyvenamųjų namų fasadai turėjo būti atsukti į turgaus ar gatvės pusę. Miestelėnai, kurie neišgalėjo prie turgaus aukštės statyti geresnių namų, privalėjo savo sklypus parduoti. Iki baudžiavos panaikinimo Šeduva buvo vienintelis Lietuvos miestelis, išsikovojęs miesto teises ir pagal įstatymus prilygstąs apskrities miestams. 1789 m. Šeduvos dvarą nusipirko baronai fon Ropai, valdę jį iki II pasaulinio karo.

Po 1863 m. sukilimo numalšinimo rotušėje buvo įkurta stačiatikių cerkvė. 1870 m. cerkvę nutarta statyti aikštės viduryje (architektas U. Golinevičius). 1879 m. ji pastatyta miesto centrinėje aikštėje vietoj ten stovėjusio jubiliejinio paminklo, skirto Romos popiežiaus nuncijaus atvykimui pažymėti. 1934 m. cerkvė buvo nugriauta. XIX a. pabaigoje Šeduva – miestelis Šiaulių ir Panevėžio apskričių paribyje, Šiaulėnų valsčiuje.^[7]

Mieste vystėsi pramonė ir plėtėsi prekyba. Pagrindinės prekės buvo grūdai, linai, sėmenys, kiaulės ir žąsys; vykdavo arklių turgus. Buvo gausybė užvažiuojamųjų kiemų. 1871–1873 m., nutiesus Radviliškio–Daugpilio geležinkelį, pagrindine prekių ir keleivių pervežimo bei pašto ryšių linija tapo geležinkelis. XIX a. pabaigoje Šeduvoje, be malūnų, dar buvo statomi sandėliai. Apie 12 to meto pirklių turėjo antros gildijos pažymėjimus. 1897 m. žydai Šeduvoje sudarė 61 % gyventojų ir vyravo beveik visose ūkinės veiklos srityse. 1941 m. rugpjūčio 25−26 d. Antrojo pasaulinio karo metu vyko Šeduvos žydų žudynės: nužudyti 664 žydai (230 vyrų, 275 moterys, 159 vaikai pagal K. Jagerio raportą).^[8] Pokario metais apylinkėse veikė Prisikėlimo apygardos, Lietuvos Žaliosios partizanų rinktinės partizanai.

1937 m. įkurta biblioteka. 1946 m. rugpjūčio 3 d. Šeduva tapo apskrities pavaldumo miestu. Sovietmečiu veikė gamybinių įmonių kombinatas, siuvimo fabrikas, tarybinis ūkis-technikumas Raudondvario dvare.

Partizaninio karo metais (1944–1953) Šeduvos ir šalia besiribojančiuose valsčiuose veikė Lietuvos partizanų Prisikėlimo apygardos Žalioji rinktinė (1945–1946 m. vadinta Žaliąja).^[9]

1994 m. patvirtintas dabartinis Šeduvos herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XVI–XVII a.	Šeduvos valsčiaus centras	?
XIX a. pabaiga	Šiaulėnų valsčius	Šiaulių apskritis (kairysis Niauduvos upės krantas; didžioji miesto dalis), Panevėžio apskritis (dešinysis Niauduvos upės krantas; mažoji miesto dalis)
1915–1916 m.	?	Šeduvos apskrities centras
1919–1947 m.	Šeduvos valsčiaus centras	Panevėžio apskritis
1947–1950 m.	Šeduvos valsčiaus centras	Radviliškio apskritis
1950–1953 m.	rajoninio pavaldumo miestas	Šeduvos rajono centras	Šiaulių sritis
1953–1962 m.	rajoninio pavaldumo miestas	Šeduvos rajono centras
1962–1995 m.	rajoninio pavaldumo miestas, Šeduvos apylinkės centras	Radviliškio rajonas
1995–2009 m.	Šeduvos miesto seniūnija, Šeduvos seniūnijos centras	Radviliškio rajono savivaldybė	Šiaulių apskritis
2009–	Šeduvos miesto seniūnijos centras	Radviliškio rajono savivaldybė	Šiaulių apskritis

Ekonomika

Šeduva garsėja avininkyste, auginamos senojo genotipo Lietuvos juodgalvės avys.

Kultūra

Pats seniausias XVII a. objektas ir kultūros vertybė yra Šeduvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia (ATV579). Šeduvos kultūros namų folkloro ansamblis „Šeduva“ 2005 m. pelnė „Aukso paukštės“ geriausio kaimo folkloro ansamblio vardą. Įspūdinga aplinka pasižymi Šeduvos malūnas (1967 m. įrengta pakelės užeiga „Užuovėja“) – dabar modernūs svečių namai, kavinė su tradicine lietuvių virtuve, galima pajodinėti žirgais.

Gyventojai

Demografinė raida tarp 1880 m. ir 2021 m.

1880 m.^[3]

1897 m.^sur.

1902 m.^[2]

1923 m.^sur.^[10]

1959 m.^sur.

1970 m.^sur.^[11]

3 783

4 474

4 537

3 186

3 253

3 309

1976 m.^[12]

1979 m.^sur.^[13]

1989 m.^sur.^[14]

2001 m.^sur.^[15]

2011 m.^sur.^[16]

2021 m.^sur.^[17]

3 500

3 347

3 584

3 400

2 895

2 421

Tautinė sudėtis

2011 m. gyveno 2 895 žmonės:^[18]

Lietuviai – 97,69 % (2828);
Rusai – 1,38 % (40);
Kiti – 0,93 % (27).

2001 m. gyveno 3 400 žmonės:^[19]

Lietuviai – 98 % (3332);
Rusai – 1,24 % (42);
Kiti – 0,76 % (26).

1923 m. gyveno 3 186 žmonės:^[20]

Lietuviai – 69,68 % (2 220);
Žydai – 28,75 % (916);
Vokiečiai – 1,04 % (33);
Rusai – 0,5 % (16);
Baltarusiai – 0,03 % (1).

1897 m. gyveno 4 474 žmonės:^[21]

Žydai – 56,15 % (2512);
Lietuviai-Žemaičiai – 31,72 % (1419);
Lenkai – 8,72 % (390);
Rusai – 1,52 % (68);
Vokiečiai – 1,32 % (59);
Latviai – 0,27 % (12);
Čigonai – 0,2 % (9);
Baltarusiai – 0,09 % (4);
Kiti – 0,02 % (1).

Žymūs žmonės

Jonas Koncevičius (1835–1916), tautosakininkas, bibliografas, istoriografas.
Jonas Mikutavičius (1872–1963), vargonininkas ir chorvedys.
Antanas Gravrogkas (1880 m.), inžinierius mechanikas, siaurojo geležinkelio direktorius.
Banifacas Janušauskas (1881–1947), vargonininkas ir chorvedys.
Jonas Augevičius (1883–1953), gydytojas, karinis veikėjas.
Juozas Brazaitis (1889–1945), vargonininkas ir chorvedys.
Jonas Senulis (1893-?), vargonininkas.
Chaim Mordechai Katz (1894–1964), rabinas.
Jonas Dubauskas (1904–1994), inžinierius, architektas.
Meyer Juzint (1924–2001), rabinas, mokytojas.
Domas Krivickas (1905–1999), teisininkas.
Vytautas Vazalinskas (1910–1984 m.), agronomas.
Bronius Rožinskas (1912–1986), buriuotojas.
Bronius Irenijus Rožinskas (1937–2016), gydytojas radiologas, biomedicinos mokslų daktaras.
Albinas Čepaitis (g. 1934), stalo teniso sporto meistras, daugkartinis čempionas
Pranas Kūris (g. 1938 m.), teisininkas.
Vytautas Pakštas (g. 1921), chorvedys ir pedagogas.
Zita Bandzaitienė (g. 1942), botanikė.
Povilas Anikinas (g. 1951), dailininkas tapytojas, pedagogas.

1449 m. Šeduvoje gimė Moše Hagole.^[22]

Šaltiniai

↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
↑ ^2,0 ^2,1 Шадово. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 39 (77) : Чугуев — Шен. С.-Петербургъ, 1903., 94 psl. (rus.)
↑ ^3,0 ^3,1 Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 5 (Таарджалъ — Яя). СПб, 1885, 753 psl.
↑ Šeduvos kraštotyros muziejus
↑ Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 206–207
↑ Antanas Bukauskas. Trumpa Šeduvos miesto istorija. – Utena, Utenos spaustuvė, 1992.
↑ Szadów. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XI (Sochaczew — Szlubowska Wola). Warszawa, 1890, 764 psl. (lenk.)
↑ Corona Brezina. 'Nazi Architects of the Holocaust. The Rosen Publishing Group, 2014, p. 27
↑ , Partizaninis judėjimas Šeduvos krašte 1944–1953 metais
↑ Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
↑ Šeduva. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 376 psl.
↑ Šeduva. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 164
↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
↑ Šiaulių apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
↑ 2011 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2021-10-28 iš Wayback Machine projekto.
↑ 2001 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2016-03-06 iš Wayback Machine projekto.
↑ 1923 m. surašymo duomenys
↑ 1897 m. surašymo duomenys (rus.)
↑ http://www.seligman.org.il/seduva_jews.html

Šeduva. Mūsų Lietuva, T. 2. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1965. – 603 psl.

Nuorodos

Apie Šiaulių apskrities miestus ir miestelius Archyvuota kopija 2006-09-29 iš Wayback Machine projekto.
Apie Šeduvos vietovardžius. Iš Emilijos Brimonaitės- Brajinskienės užrašų^{[neveikianti nuoroda]}

[1] Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.

[ESBE-2] 2,0 ^2,1 Шадово. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 39 (77) : Чугуев — Шен. С.-Петербургъ, 1903., 94 psl. (rus.)

[GSSRI-3] 3,0 ^3,1 Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 5 (Таарджалъ — Яя). СПб, 1885, 753 psl.

[4] Šeduvos kraštotyros muziejus

[5] Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 206–207

[6] Antanas Bukauskas. Trumpa Šeduvos miesto istorija. – Utena, Utenos spaustuvė, 1992.

[7] Szadów. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XI (Sochaczew — Szlubowska Wola). Warszawa, 1890, 764 psl. (lenk.)

[8] Corona Brezina. 'Nazi Architects of the Holocaust. The Rosen Publishing Group, 2014, p. 27

[9] , Partizaninis judėjimas Šeduvos krašte 1944–1953 metais

[10] Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.

[MLTE-11] Šeduva. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 376 psl.

[TLE-12] Šeduva. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 164

[13] Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.

[14] Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.

[15] Šiaulių apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.

[16] Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.

[17] Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.

[18] 2011 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2021-10-28 iš Wayback Machine projekto.

[19] 2001 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2016-03-06 iš Wayback Machine projekto.

[20] 1923 m. surašymo duomenys

[21] 1897 m. surašymo duomenys (rus.)

[22] ttp://www.seligman.org.il/seduva_jews.html

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]

[7]

[8]

[9]

[10]

[11]

[12]

[13]

[14]

[15]

[16]

[17]

[18]

[19]

[20]

[21]

[22]