Dvaras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Pavyzdinis dvaro planas

Dvarasfeodalo valda ir gyvenvietė feodalizmo, stambus žemės savininko ūkis kapitalizmo laikotarpiu.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Iš pradžių dvaras buvo valdžios bei kultūrinio gyvenimo telkimosi vieta. Valdžia priklausė dvaro savininkui, ypač valdovui, didikui arba bažnyčios pareigūnui. Itin išplėtoti valdovu dvarai buvo senovės Egipte, Persijoje, Romos ir Bizantijos imperijose. Nuo IV a. gyvavo Romos popiežiaus dvaras (Curia Romana).

Karolingų imperijos valdovo dvaras buvo šalies kultūrinio ir politinio gyvenimo centras, nes nuolatinės sostinės nebuvo. Karolio Didžiojo dvarą tvarkė palatinas, kuriam padėjo kiti pareigūnai. Šio dvaro tradicijas perėmė visos Europos šalys. Valdovas, stambiausias, daugiausia teisinių galiu turintis žemvaldys, už karo ir kitokią tarnybą leno teisėmis dalijo žemes didikams ir Bažnyčiai, didikai - bajorams. Ilgainiui gauti dvarai tapo visiška šių nuosavybe. Jau X a. - XI a. Vakarų Europoje, o Italijoje net VIII a. - IX a. dvaras tapo tipiška ir svarbiausia žemėvaldos ir ūkio institucija. Jį sudarė domenas ir priklausomų valstiečių naudojama skirtinė žemė.

Ūkine prasme feodalinis dvaras - savarankiškas vienetas, pagamintais produktais beveik visiškai aprūpinantis jo gyventojus. Dvarai, ypač rezidenciniai, tapo kultūrinio gyvenimo centrais, jie atliko visuomenės telkimo vaidmenį, buvo svarbus tautos kultūros vienijimo, literatūrinės kalbos formavimosi veiksnys, juose formavosi viešojo elgesio, papročių ir kitos tradicijos. XV a. Florencijos, Milano, Feraros, Burgundijos dvaruose suklestėjo renesanso kultūra. Dvaras turėjo ir politinės reikšmės. Valdomoje teritorijoje administravimu ir teismais rūpinosi pats dvarininkas arba jo skirtas pareigūnas.

Nuo XIII a. valstybinės ir ūkinės dvaro funkcijos pamažu išsiskyrė. Feodalų politines teises pradėta riboti didėjant valdovo galioms naujaisiais laikais, XVII a. - XVIII a. Prancūzijoje dvarų sistema visiškai panaikinta 1789 m. XIV a. pabaigoje - XVII a. plėtojantis prekybai, kylant miestams, dvarų reikšmė pradėjo nykti. Plėsdami ir atnaujindami dvarus, savininkai įtvirtino jų specializaciją, valstiečių žemių sąskaita plėtė domeną.

XIV-XVI a. atsirado ir Vakarų Europoje įsivyravo dvarai be domeno, vadinamosios senjorijos, kuriose valstiečiai rentą žemvaldžiui mokėjo pinigais arba produktais. Dėl kapitalistinio ūkininkavimo pranašumo valstiečiai iš teisiškai priklausomų ilgainiui tapo laisvai samdomais darbininkais ir laisvaisiais nuomininkais. Anglijoje šis procesas vyko XV a. Dvarų savininkų pelną didino ir pradėta diegti nauja žemdirbystės technika. Vidurio ir Rytų Europoje dvarai atsirado XII a. - XIV a., bet iki XIX a. rėmėsi daugiausia baudžiaviniu darbu. Panaikinus baudžiavą dvaras pamažu prisitaikė prie kapitalistinės žemėvaldos, o XX a. trečiajame dešimtmetyje dėl žemės reformų ir po Antrojo pasaulinio karo komunistų valdžios buvo suardyti. [1]

Dvaras Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvoje dvaras buvo svarbiausia feodalinio ūkininkavimo forma - vyravo žemės ūkyje ir apėmė dalį pramonės. Be to, dvaras buvo vienas svarbiausių kultūrinio gyvenimo centrų. Dvaro žemę sudarė savininko žemė ir priklausomų valstiečių naudojama skirtinė žemė. Dvarininko žemę dirbo lažininkai. Dvaras iš kiemo ėmė formuotis XIV a. pabaigoje ir XV a. pirmoje pusėje, įvedus krikščionybę, bei didžiajam kunigaikščiui pradėjus atidavinėti valstiečius veldamus bajorams ir stiprinti bajorus kaip karo jėgą.

Visiškai dvaras susiformavo XV a. antroje pusėje, kai turtingesnių kiemininkų bajorų sodybos atsiskyrė nuo baudžiauninkų sodybų. Didžiojo kunigaikščio žemių kiemų vietininkai tapo dvaro laikytojais. Tokioms feodalų sodyboms iki XVI a. visiškai prigijo dvaro terminas. 1557 m. Valakų reformos nuostatuose nurodyta dvarus steigti visuose valsčiuose. Daug bajorų gyveno bajorkaimiuose, kiti paprastai turėjo įvairaus dydžio dvarus, bet ilgainiui atsirado ir bežemių, titulinių dvarininkų.

Didelį dvarą XVI a. - XIX a. pirmoje pusėje sudarė žemvaldžio pagrindinė sodyba, keli palivarkai – dvaro arimai su dvarų pramonės įmonėmis ir priklausantys tam žemvaldžiui valstiečių kaimai, o kartais ir miesteliai. Dvarininkų pajamos iš Lietuvos (be Žemaitijos) palivarkų sudarė apie 40 % visu jų pajamų. Kitos pajamos buvo gaunamos iš valstiečių činšo ir duoklių.

Lietuvoje nesusiklostė į vadinamąsias Rusijos pomestijas panaši tarnybinių dvarų rūšis, nes iš didžiojo kunigaikščio už karo tarnybą ar nuopelnus gautas beneficijas bajorai galėjo paveldėti. Beneficijos ilgainiui susiliedavo su tėvoninės žemės valdomis. Žemvaldžio teisė disponuoti savo dvarais iki 1564-1566 m. reformų buvo varžoma draudimo parduoti daugiau, kaip 1/3 ir įkeisti daugiau, kaip 2/3 dvaro beneficinės ir tėvoninės žemės valdų.

Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje, kaip ir visoje Vidurio ir Rytų Europoje, XVI-XVIII a. susidarė dideli ir vidutiniai su rinka susiję dvarai, kuriuose išliko ar net padidėjo pačių dvarų dirbamos žemės plotai, įsigalėjo palivarkinė lažinė ūkio sistema. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai Pacai, Radvilos, Sapiegos ir kiti didžiausius dvarus ir jų kompleksus turėjo dabartinėje Baltarusijoje (Kleckas, Maladečina, Myrius, Nesvyžius ir kt.) bei dabartinės Lenkijos (Suražas, Tikocinas) teritorijoje. [2]

Bažnytiniai dvarai[taisyti | redaguoti kodą]

Bažnytiniai ir vienuolynų dvarai pradėjo kurtis anksčiau už kitus, po 1387 m. Lietuvos krikšto, nes Vidurio ir Vakarų Europos šalių pavyzdžiu sparčiai kuriama bažnytinė žemėvalda plėtojosi labiau, nei bajorų elito. Plėtros galimybės susilygino tik XV a. antroje pusėje. Nuo tada bažnytiniai dvarai nesiskyrė nuo pasaulietinių. Juose dirbo bažnytiniai valstiečiai. Po 1830-1831 m. sukilimo Rusijos imperijos valdžia atėmė visus bažnyčių ir vienuolynų dvarus. Lietuvos Respublikos laikais bažnytinė nuosavybė iš dalies grąžinta, bet 1940 m. SSRS okupacinė valdžia tą nuosavybę nacionalizavo.

Dvarų naikinimas[taisyti | redaguoti kodą]

1861 m. panaikinus baudžiavą, kaimas atsiskyrė nuo dvaro. Dvarais imta vadinti tik dvarininkų sodybas su tam tikru žemės plotu. XIX a. antroje pusėje dauguma dvarų pamažu virto dideliais rinkos ekonomikos ūkiais, kurie rėmėsi žemės ūkio darbininkų ir kumečių darbu. 1922 m. žemės reformos įstatymas nustatė dvaro dydį iki 80 ha., o kita dvarų žemė buvo nusavinta. 1929 m. dvaro dydis padidintas iki 150 ha.

Per 1940-1941 m. ir 1944-1948 m. sovietines žemės reformas dvarai likviduoti. Kai kuriuose dvaruose buvo įsteigti sovietiniai ūkiai, kitų žemė išdalyta valstiečiams, bet netrukus per prievartinę kolektyvizaciją perduota kolūkiams. 1990 m. atkūrus nepriklausomybę keli dvarai grąžinti buvusiems savininkams. [3]

Dvarai Mažojoje Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Vokiečių ordino užkariautoje Mažojoje Lietuvoje dvarus (vok. Gut) pradėjo steigti vokiečių riteriai, Katalikų bažnyčia, o savo domenuose ir ordino magistrai. Dėl nuolatinių karų su Lietuvos Didžiąja kunigaikštyste iš pradžių dvarų Mažojoje Lietuvoje buvo mažai. Jų ėmė daugėti po 1410 m. Žalgirio mūšio ir 1422 m. Melno taikos.

Mažojoje Lietuvoje iki XVIII a. pabaigos vyravo valstybiniai dvarai, esantys Prūsijos valdovo domenuose. Per didžiąją vokiečių kolonizaciją, 1717 m. karaliaus ediktu bajorų dvarai ir kulmiškių ūkiai buvo paversti alodiniais. XVIII a. pab. Lietuvos departamente vokiečių bajorų dvarams priklausė tik apie 2300, arba 7 %, valstiečių ūkių. Dauguma tų dvarų buvo nedideli. Į XVIII a. pabaigą Prūsijos karalius domenus ėmė nuomoti, pardavinėti ir dovanoti bajorams, juose kūrėsi ir dideli stambiųjų žemvaldžių junkerių dvarai. Dėl to daug lietuvių valstiečių atiteko privatiems dvarininkams vokiečiams, sustiprėjo jų socialinė ir tautinė priespauda.

Vokiečių dvarai buvo plečiami ir nuvarant lietuvininkus nuo žemės. Bajorų dvarų, turinčių 12-30 ūbų (200-500 ha), XVIII a. Mažojoje Lietuvoje, kaip ir visoje Prūsijoje, buvo daugiausia. XVIII a. pradžioje vidutiniais buvo laikomi 100-200 ha dvarai, XIX a. pradžioje – 400-1000 ha dvarai. Daugiausia junkerių dvarų buvo Mažosios Lietuvos pietinėje ir pietrytinėje dalyje - Darkiemio, Įsruties, Geldapės ir Girdavos apskrityseDidieji Beiniūnai, Bubainiai, Puškiemis ir kiti dvarų kompleksai). Mažiausiai dvarų buvo Klaipėdos krašte.

Yrant palivarkinei lažinei sistemai, XVIII a. klostėsi prūsiškasis žemės ūkio raidos būdas. 1807 m. panaikinus baudžiavą, junkerių dvarai virto didelėmis žemės ūkio įmonėmis. Juose daugiausia dirbo lietuvių darbininkai samdiniai. Naujieji dvarai kūrėsi geresnėse žemėse, vokiečiai neretai pirkdavo, išviliodavo arba kartais ir prievarta įgydavo lietuvių ūkininkų gerai įdirbtus laukus. Vietoje kelių lietuvių kaimų įsikurdavo vokiečių dvaras. Su juo susiję lietuvininkai pirmiausia prarado tautinį sąmoningumą. Ilgainiui, ypač į XIX a. pabaigą ir XX a. pradžioje, dvarelių įsigijo, daugiau Klaipėdos krašte, ir kai kurie lietuvininkai. [4]

Žymesni dvarai Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvos dvarų sąrašas

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Vilma Bukaitė. Dvaras. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. - 233 psl.
  2. Edvardas Gudavičius. Dvaras. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. - 235 psl.
  3. Juozas Jurginis. Dvaras. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. - 235 psl.
  4. Algirdas Matulevičius. Dvaras. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. - 236 psl.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Žemaitijos dvarai – pasipriešinimo centrai prieš Rusijos imperiją XIX a. (sud. Danutė Žalpienė). - Šiauliai: Saulės delta, 2006. - 73 p.: iliustr. - ISBN 9955-522-97-6
  • Lietuvos dvarai (teksto autoriai Gintaras Abaravičius, Morta Baužienė, Indrė Kačinskaitė, Gražina Kirdeikienė, Kęstutis Labanauskas, Dalia Narkevičiūtė, Dalė Puodžiukienė, Aldona Snitkuvienė, Rita Škiudienė). - Kaunas: Šviesa, 2007. - 167 p. - ISBN 5-430-04443-1
  • Po gražiausius Lietuvos dvarų parkus (sud. Laimutis Januškevičius). – Kaunas: Lututė, 2010. – 324 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-37-118-2

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]