Žemaitijos seniūnija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Žemaitijos seniūnija
Alex K Grundwald flags 1410-03.svg
1413 – 1795 Flag of Russia.svg
POL województwo żmudzkie IRP COA.svg
Eldership of Samogitia (Žemaitija) within Lithuania in the 17th century.png
Vaivadija LDK žemėlapyje (raudona)
Valstybė: Abiejų Tautų Respublika
Provincija: LDK
Administracinis centras: Kražiai, Kėdainiai, Raseiniai
Pavietai: 29 ({{{admVienetoKiekisMet}}})
Seniūnas: Žemaičių seniūnas
Plotas: 23 300 km² ({{{plotasmetai}}})

Žemaičių seniūnija (lot. Capitaneatus Samogitiae) – LDK adm. vienetas 1409/ 14111795 m. Apėmė LDK (ir etninės Lietuvos) šiaurės vakarų dalį; nuo XVI a. 7-ojo dešimtmečio seniūnijos juridinis statusas iš esmės nesiskyrė nuo LDK vaivadijų juridinio statuso. Herbas – juoda meška raudoname lauke.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Plačiau žr. straipsnyje Žemaitija

Maždaug iki XIV a. 4-ojo ir 5-ojo dešimtmečių sandūros būsimos Žemaičių seniūnijos teritorija (istorinės Žemaitijos dalis į vakarus nuo Nevėžio, įskaitant dab. Užnemunės šiaurės vakarų kampą; plotas ~23 tūkst. km²) priklausė Žemaičių kunigaikštystei, vėliau – Trakų kunigaikštystei; 12591260, 13981401 ir 14041409 m. tą pačią teritoriją bent oficialiai valdė Vokiečių ordinas.

Žemaičių seniūnija (XV–XVII a. šaltiniuose ji minima ir kaip „Žemaičių žemė“) buvo sudaryta 1409 ar 1411 m., žemaičių sukilėliams atkovojus iš kryžiuočių pastariesiems Vytauto 1404 m. Racionžo sutartimi užrašytą istorinės Žemaitijos dalį. Seniūnijos siena su Prūsija nustatyta 1422 m., sudarant Melno taiką, o siena su Livonija – 1426, 1473, 1529 ir 1541 m.

1441 m. didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis ėmė tituluotis ir Žemaičių kunigaikščiu, – todėl nuo to laiko iki 1795 m. Žemaičių seniūnija dažniau vadinta „Žemaičių kunigaikštyste“.

Po ATR III padalijimo (1795 m.) didžioji Žemaičių seniūnijos dalis atiteko Rusijai, o kairiajame Nemuno krante buvęs seniūnijos pietryčių kampas – Prūsijai.

Administravimas[taisyti | redaguoti kodą]

Institucijos[taisyti | redaguoti kodą]

Iki XVI a. 7-ojo dešimtmečio seniūnijos administraciją sudarė Žemaičių seniūnas, Žemaičių kaštelionas, Žemaičių maršalka, Žemaičių karuža, Žemaičių kunigaikštystės pilies teismo teisėjas ir to paties teismo raštininkas; valdant Žygimantui Augustui greta šių pareigybių dar įvestos Žemaičių pakamarės ir Žemaičių kunigaikštystės žemės teismo teisėjo, pateisėjo bei raštininko institucijos.

Žemaičių seniūnija Abiejų Tautų Respublikoje
1552 m. Johanneso Honteruso žemėlapyje pavaizduota Žemaitija

ATR Senate Žemaičių seniūnijai dar atstovavo Žemaičių vyskupas. Žemaičių krašto seimelis į ATR Seimą deleguodavo tris, o į Lietuvos Tribunolą – keturis (du į rusėniškąją ir du į lietuviškąją sesiją) seniūnijos atstovus. Į ATR Seimą deleguoti seniūnijos atstovai nuo kitų LDK sričių atstovų skyrėsi raudonais kontušais su žydrais apvadais.

Seniūnas[taisyti | redaguoti kodą]

Plačiau žr. straipsnyje Žemaičių seniūnas

Pirmieji žinomi Žemaičių seniūnai (Rumbaudas Valimantaitis ir kt.) buvo paskirti vien LDK nuožiūra, tačiau po 14401441 m. žiemos įvykių (Žemaičių seniūnijos bajorų maišto prieš LDK centrinę valdžią) Žemaičių seniūną, savo pareigas paprastai eidavusį iki gyvos galvos, Ldk skirdavo tik iš seniūnijos seimelio pasiūlytų kandidatų.

Žemaičių seniūnas, kuris turimais įgaliojimais prilygo LDK vaivadoms, buvo aukščiausias valstybinės valdžios pareigūnas Žemaičių seniūnijoje, šios seniūnijos bajorų vadas ir seniūnijos bajorų pašauktinės kariuomenės vadas, taip pat LDK Ponų tarybos narys, o nuo 1569 m. – ATR Senato nuolatinis narys. Jo kompetencijai buvo priskirti Žemaičių seniūnijos administracijos, teismo ir karo reikalai. Be to, jis rūpinosi seniūnijos miestų bei miestelių saugumu, jų vidaus tvarka, kontroliavo juose prekių kainas, matus ir saikus. Žemaičių seniūno jurisdikcijai priklausė ir seniūnijos miestų bei miestelių žydų bendruomenės. [1]

Centras[taisyti | redaguoti kodą]

Svarbiausias seniūnijos administracinis centras (Žemaičių seniūnų rezidavimo vieta) iš pradžių buvo Kražiai, nuo 1535 m. iki XVI a. pab. − Kėdainiai, nuo XVII a. pr. − Raseiniai.

Seniūnijos seimelis rinkdavosi Kražiuose, Vilkijoje arba Kėdainiuose, nuo XVI a. 8-ojo dešimtmečio – dažniausiai Raseiniuose. Nuo 1764 ir 1791 m. teisę rinktis į savo seimelius taip pat turėjo Raseinių, Telšių ir Šiaulių reparticijų (likusios LDK dalies pavietams prilygusių teisminių bei bajorų savivaldos teritorijų; nuo 1793 m. vadintos „žemėmis“) bajorai.

Suskirstymas[taisyti | redaguoti kodą]

Dar iki XVI a. vidurio nusistovėjo seniūnijos skirstymas į dvidešimt devynis tijūnų administruojamus valsčius, kurie nuo XVII a. buvo vadinami „pavietais“[2] (apskritis; kartais vienas tijūnas administruodavo kelis Žemaičių seniūnijos valsčius). XVI–XVI a. buvo šie valsčiai: [3]

Seniūno administruojami
Didžiojo kunigaikščio žinioje nuo XV a. pradžios
Didžiojo kunigaikščio žinion perėję 1527 m.

Dar minimas Šiauduvos valsčius. Į seniūniją įėjo Jurbarko apylinkės ir Ldk Skirsnemunės dvaras bei Užnemunės apylinkės, priklausančios Vilkijos ir Veliuonos valsčiams.

Iš XV–XVI a. šaltinių žinomi Žemaičių seniūnijos Jurbarko, Kaltinėnų, Kelmės, Pašilės, Skirsnemunės ir Žąsyčių valsčiai buvo panaikinti 1537 ar 1538 m.

Iki 1764 m., t. y. iki Telšių reparticijos (amžininkų vadinta ir „Telšių pavietu“) sudarymo seniūnija skirstyta tik į labai nevienodo dydžio valsčius (dalis tų valsčių dar skirstyti į vad. traktus), o nuo 1764 m. – taip pat į 2 (Raseinių ir Telšių) reparticijas (1775 m. Telšių reparticijos centras perkeltas į Šiaulius). 1791–1795 m. Žemaičių seniūniją sudarė jau 3 (Raseinių, Šiaulių ir Telšių) reparticijos (žemės) ir 29 valsčiai.

1667 m. Žemaičių seniūnijoje buvo 3978 bajorų dūmai (plačiau žr. Žemaitijos bajorai 1667 m.).

1790 m. seniūnijoje gyveno per 327 tūkst. žmonių, seniūnijos teritorijoje tada buvo 120 miestų ir miestelių.

Miestai[taisyti | redaguoti kodą]

XV a. pabaigoje – XVIII a. Magdeburgo miesto teises turėjo šios Žemaičių seniūnijos gyvenvietės[4]:

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Žemaičių seniūnija. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988.
  2. Žemaičių seniūnija. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988.
  3. Žemaitijos seniūnija. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, XII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1984. T.XII: Vaislapėlis-Žvorūnė, 485 psl.
  4. Žemaičių seniūnija. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988.

Žemėlapiai[taisyti | redaguoti kodą]