Bažnyčia

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Lietuvos katalikų bažnyčia
Švedijos liuteronų bažnyčia
Anglijos metodistų bažnyčia

Bažnyčia (iš bltr. ar sen. lenkų božnica „Dievo namai“) – krikščionių, scientologijos, taip pat kartais ir budistu vadinami maldos namai.

Bažnyčia vadinami ne tik maldos namai, bet ir visa tikinčiųjų bendruomenė, organizacija, turinti (hierarchinę) struktūrą, patalpas, reglamentuotas religines institucijas.

Vietinėms bažnyčioms priklausanti tikinčiųjų bendruomenė vadinama parapija. Tokiu atveju žodis bažnyčia priskiriamas prie rūšinių terminų ir rašomas mažąja raide.

Religinių bendrijų pavadinimai, sutrumpintai Bažnyčia, rašoma iš didžiosios raidės.

Religiniuose raštuose bažnyčia - tai pastatas, o didžiąja raide žodis Bažnyčia naudojamas kalbant apie visą tikinčiųjų bendruomenę (Dievo tautą) ir hierarchus.

Bažnyčios skirstomos pagal planą (lotyniškojo ar graikiškojo kryžiaus).

Pagal tūrinę kompoziciją (bazilikos, halinės, centriškosios), pagal rangą (bazilikos, katedros, parapijinės bei neparapijinės bažnyčios, vienuolynų bažnyčios).

Bažnyčių aplinka – šventorius, vidus puošiamas įvairiais meno kūriniais (freskomis, paveikslais, vitražais, skulptūrom, mozaikom).

Būdingos bažnyčių patalpos:

Interjero elementai:

Krikščioniškos bažnyčios istorija[taisyti | redaguoti kodą]

II-VI a. vietoje šventovių naudoti krikščionių dvasininkų namai. Po Milano edikto (313) m. pradėtos statyti bažnyčios pagal Romos teismo rūmų (bazilikų) pavyzdį. Vėliau rytų krikščioniai pradėjo statyti graikiškojo kryžiaus plano bažnyčias, dengtas kupolu, vakarų krikščioniai statė lotyniško kryžiaus plano su transeptu. Nuo viduramžių pradėtos statyti varpinės, bokštai, XI a. pradėtos statyti vis sudėtingesnės halinės bažnyčios.

Krikščioniškos bažnyčios Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmosios bažnyčios Lietuvoje atsirado dar prieš krikščionybės įvedimą – jas pasistatydino čia gyvenę kitų kraštų pirkliai ir amatininkai. Po lietuvių krikšto bažnyčių ėmė gausėti. Lietuvos didieji kunigaikščiai intensyviai rūpinosi katalikų maldos namų statyba. XV a. gale Lietuvoje buvo 109 bažnyčios, XVII a. – 410, XVIII a. – 600. XX a. viduryje katalikų bažnyčių ir koplyčių Lietuvoje priskaičiuota 885.

Lietuvoje pirmoji bažnyčia – spėjama Mindaugo XIII a. statyta Vilniaus katedra. Seniausia išlikusi mūrinė bažnyčia yra Vilniaus Šv. Mikalojaus – gotikinė, su romaninio stiliaus bruožais, statyta XIV-XV a. Vėlyvosios gotikos palikimas – XVI a. pradžioje statyta Šv. Onos bažnyčia. Gotiką pakeitusio renesanso bruožų galima rasti Vilniaus Aušros Vartuose, Šiaulių Šv. Petro ir Povilo, Simno Švč. Mergelės Marijos ėmimo dangun, Rykantų Švč. Trejybės bažnyčiose. Baroko architektūros kūrinys – Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčia. Neogotikos stilius aptinkamas Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia.

Katalikų Bažnyčia jungia apie 80 % visų Lietuvos tikinčiųjų, apima 687 religines bendruomenes - parapijas, kurias vienija 52 dekanatai, pasiskirstę į 7 vyskupijas ir 2 arkivyskupijas. 261 bažnyčia ar koplyčia yra neparapijinė.

1945 m. pradžioje Lietuvoje buvo 711 bažnyčių. 1948 m. pabaigoje įregistruotos 677 bažnyčios, o kitos buvo uždarytos, ypač didmiesčiuose (Kaune liko 10, Vilniuje – 8). Po 1950 metų nusistovėjo apie 670 bažnyčių skaičius.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Vikiteka