Kernavė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Portal.svg
Kernavė
Kernave piliakalniai.JPG
Kernavės piliakalniai
Kernave COA.gif

Kernavė
Koordinatės 54°53′10″N 24°50′49″E / 54.886°N 24.847°E / 54.886; 24.847 (Kernavė)Koordinatės: 54°53′10″N 24°50′49″E / 54.886°N 24.847°E / 54.886; 24.847 (Kernavė)
Apskritis Vilniaus apskrities vėliava Vilniaus apskritis
Savivaldybė Širvintų rajono savivaldybė
Seniūnija Kernavės seniūnija
Gyventojų skaičius 272 (2011 m.)
Commons-logo.svg Vikiteka: KernavėVikiteka
Vietovardžio kirčiavimas
(3b kirčiuotė)[1]
Vardininkas: Kernavė̃
Kilmininkas: Kernavė̃s
Naudininkas: Ker̃navei
Galininkas: Ker̃navę
Įnagininkas: Ker̃nave
Vietininkas: Kernavėjè

Kernavė – miestelis Širvintų rajono savivaldybės teritorijoje, Neries dešiniajame krante, 18 km į pietvakarius nuo Širvintų, 35 km į šiaurės vakarus nuo Vilniaus. Seniūnijos centras, 2 seniūnaitijos (Kerniaus ir Piliakalnio).

Tai pirmoji Lietuvos sostinė. Miestelis garsus Kernavės piliakalniais, kuriems XIX a. sugalvoti vardai – Pilies kalnas, Aukuro kalnas, Mindaugo kalnas (arba Mindaugo sosto piliakalnis), Lizdeikos kalnas ir Kriveikiškio piliakalnis. Yra paštas (LT-19014), kaimo turizmo sodyba „Kernavės bajorynė“.

Gamta ir geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Kernaves kulturinis rezervatas.png

Kernavės archeologinė vietovė – valstybinis Kernavės kultūrinis rezervatas, įkurtas 1989 m., nuo 2004 m. yra UNESCO Pasaulio paveldo sąraše. Į šiaurės rytus nuo miestelio telkšo nedidelis Kernavės ežeras (arba Pragarinės ežeras).

Aplinkinės gyvenvietės[taisyti | redaguoti kodą]

Blank-50px.png ŠIRVINTOS – 19 km
Musninkai – 7 km
Blank-50px.png
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus RoseVents.svg Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
Miežionys – 4 km
Dūkštos – 11 km

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Priešistorė[taisyti | redaguoti kodą]

Pilys Mindaugo žemėse

Archeologiniais duomenimis, apylinkėse IX–VII tūkstantmetyje pr. m. e. buvo senovės gyvenvietė, kuri vėliau išsiplėtė. Remiantis istoriniais šaltiniais įprasta manyti, kad Kernavė įsikūrusi XIII-XIV a. dešiniajame Neries krante (dabar vadinamame Pajautos slėnyje), ir tuo metu buvo svarbus miestas bei pirma aiški valdovo rezidencija su galinga gynybinių įtvirtinimų sistema. Pajautos slėnyje 1986 m. aptiktas III a.IV a. miestas (Žemutinė Kernavė senesnė, klestėjo iki kryžiuočių laikų, kai jų antpuoliams prasidėjus turėjo persikelti į piliakalnius ir Aukštutinę Kernavę). Archeologiniai radiniai rodo, jog čia gyveno labai specializuoti amatininkai (juvelyras, kauladirbys), pagal rastus importinius papuošalus galima spėti čia gyvenus turtingus miestiečius. Kernavėje gyveno ir pirmieji Lietuvos pirkliai Remeisis ir Studila (minimi XIII a. pabaigoje Rygos skolų knygoje), dirbo daug amatininkų.

Kernavė XIII a. buvo vienas reikšmingiausių Lietuvos valstybės formavimosi centrų. Šioje vietovėje buvo išsidėstęs galingas penkių piliakalnių gynybinis kompleksas. XII a.-XIV a. jo papėdėje, Pajautos slėnyje, išaugo viduramžių miestas, turėjęs apie 3–4 tūkstančius gyventojų. Jame buvo gana taisyklinga gatvių sistema, stovėjo gyvenamieji namai ir amatininkų dirbtuvės. Keliama hipotezė, kad čia galėjo būti Mindaugo sostinė.

Viduramžiai[taisyti | redaguoti kodą]

Neris šalia Kernavės

Kernavė pirmąkart minima 1279 m. Eiliuotojoje Livonijos kronikoje. XIII a.XIV a. Kernavė Lietuvos teritorijoje užėmė ypatingą vietą, buvo vienas svarbiausių besikuriančios Lietuvos valstybės ekonominių, politinių ir gynybinių centrų – vienas pirmųjų Lietuvos miestų, čia iki 1321 m. buvo valdovų rezidencija, dažnai vadinama pirmąja Lietuvos sostine.

Kernavė suklestėjo Traidenio (12691282 m.) ir Vytenio (12951316 m.) valdymo laikais, turėjo viduramžių miesto bruožų: Aukuro kalne buvo gerai įtvirtinta kunigaikščio rezidencija, jį saugoję priešpiliai (Lizdeikos piliakalnis ir Mindaugo sosto piliakalnis), įtvirtintas papilys – Viršutinis miestas (Pilies kalnas). Prie rezidencijos, Pajautos slėnyje bei viršutinėje terasoje į vakarus ir šiaurės nuo piliakalnių, kūrėsi žemutinis miestas – neįtvirtinti amatininkų ir pirklių papiliai, kurie užėmė keliolika ha. Žemutiniame mieste susiklostė gatvių, brastų ir prekyviečių (Neries krante) tinklas. Kūrėsi atitvertos 8-10 arų dydžio miestiečių posesijos su mediniais gyventojų pastatais ir dirbtuvėmis. XIII a. pabaigoje gyventojai vertėsi amatais, vietine ir tarptautine prekyba. Kernavės pirkliai minimi 1290 m., 1303 m. Rygos skolų knygoje. Mirusieji laidoti Kriveikiškio kapinyne. Miestas pirmą kartą minimas 13801390 m. Rusios miestų sąraše, manoma, Kernavėje XIV a. buvo apie 500 gyventojų.

Kernavės piliakalniai

XIV a. pirmoje pusėje, išaugus Vilniui, Kernavė tapo daline kunigaikštyste, kurią valdė Gedimino sūnus Manvydas. Pilių kompleksą 1365 m. sudegino kryžiuočiai, dar kartą pilys buvo sudegintos 1390 m. pačių miesto gynėjų, vadovaujamų Algirdo sūnaus Vyganto, per atsitraukimą. Po Vyganto mirties 1392 m. Kernavė tapo Lietuvos kunigaikščio Kernavės dvaru, iš pradžių valdomu Traidenio giminės palikuonių Astikų; Kristinas Astikas iš Kernavės minimas 1413 m. Horodlėje gavęs Trimitų herbą. Vėliau Kernavės dvarą valdė Podbereskiai, Hlebavičiai, Kurnickiai, Ryminskiai, Despot Zenovičiai, Bžostovskiai, Bialozorai.

XV a. pr. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas iš Kernavės rašė laiškus Kryžiuočių ordino didžiajam magistrui, fundavo pirmosios bažnyčios statybą (pastatyta iki 1430 m., apie 1698 m. ir 1738 m. perstatyta). Prie bažnyčios ir dvaro, viršutinėje terasoje, ėmė kurtis Naujoji Kernavė. Senoji Kernavė, buvusi Pajautos slėnyje, atiteko bažnyčiai, 1522 m. Žygimanto Senojo privilegijoje minima ten buvus bažnyčios pievas. 1571 m. Žygimantas Augustas Kernavei suteikė Magdeburgo teises (1792 m. atnaujintos, suteiktas herbas). XVI a. buvo pavieto centras, nuo XVII a. vidurio – seniūnija.

Karai su kryžiuočiais ir vidaus tarpusavio kovos sutrukdė tolesnę Kernavės raidą. Ją nustelbė Trakai, Vilnius ir kiti administraciniai-politiniai centrai.

Naujieji laikai[taisyti | redaguoti kodą]

1777 m. kurį laiką veikė parapinė mokykla. 1792 m. gegužės 25 d. Stanislovas Augustas suteikė miesto teises ir herbą. Tačiau po keleto metų Abiejų Tautų Respublikai suirus, Rusijos imperijos naujų miestų priešininkai savivaldą panaikino. Bažnyčios žemės valdas 1843 m. perėmė valstybė. Dvaras sunyko po XIX a. septinto dešimtmečio reformos.

Už 1 km į rytus nuo Kernavės 19201939 m. ėjo Lietuvos-Lenkijos demarkacinė linija.

1924 m. įsteigta pradžios mokykla, 19491973 m. septynmetė, aštuonmetė, vėliau Juozo Šiaučiūno pradinė mokykla, dabar Musninkų mokyklos skyrius.

19401949 m. kalinti ir ištremti 20 gyventojų, 1941 m. įkalintas ir mirė lageryje mokytojas Kernavės muziejaus įkūrėjas Juozas Šiaučiūnas. Kernavės apylinkėse 19451948 m. veikė Didžiosios Kovos apygardos partizanai. 19501995 m. Kernavės apylinkės, 19501992 m. kolūkio centras. [4]

Nuo 1979 m. Kernavėje pradėti nuoseklūs archeologiniai tyrimai, kurių metu rastus vertingus daiktus galima pamatyti Kernavės archeologiniame muziejuje. 1989 m. įkurtas Kernavės archeologijos ir istorijos muziejus-rezervatas. 1998 m. patvirtintas Kernavės herbas.

Miestelyje veikia biblioteka, vaikų darželis, medicinos punktas, girininkija, kapinės. Miestelyje vyksta Rasos šventė, rengiamos gyvųjų amatų dienomis.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
13861392 m. Kernavės kunigaikštystės sostinė
XVI a. Kernavės valsčiaus centras
nuo XVII a. vidurio Kernavės seniūnijos centras
XX a. pradžia Kernavės valsčiaus centras
sovietmetis Kernavės apylinkės centras, vėliau Musninkų apylinkė
nuo 1995 m. Kernavės seniūnijos centras


Pavadinimo kilmė[taisyti | redaguoti kodą]

Miestelio vardas tikriausiai hidroniminis, nuo Neries dešiniojo intako Kernavės. Jo forma nuo XIII a. beveik nepasikeitė. Lietuvoje aptinkama bene 5 vandenvardžiai, turintys tokią pačią ar panašią šaknį. Pats upelio vardas sunkiai paaiškinamas, kadangi dabar beveik nėra likę identiškų žodžių kernavei paaiškinti. B. Kviklys manė, kad žodis kernavė reiškia „klampi vieta pievose, miškuose“, tačiau šis žodis sutinkamas tik Panevėžio rajone.

Kai kurie autoriai mano, kad miestelis pavadintas pagal legendinio įkūrėjo Kerniaus vardą.

Legendos[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvos ir Žemaitijos didžiosios kunigaikštystės metraštyje teigiama, kad kunigaikštis Kernius apie 1040 m. ne tiktai įkūrė pirmąją Lietuvos sostinę, bet ir sugalvojo Lietuvos vardą. Legendos ir padavimai byloja, kad kunigaikštis Kernius pagal pagoniškus papročius buvo sudegintas, o pelenai išbarstyti ant piliakalnio.

Kernavės piliakalniai apipinti legendų. Kažkur nuo čia būta požeminio kelio į Trakus ir Vilnių. Kernavėje jis uždarytas geležinėmis durimis, prie Trakų – sidabrinėmis, prie Vilniaus – auksinėmis.

Lizdeikos kalnas pavadintas taip dėl to, kad jame gyvenęs vyriausiasis krivis Lizdeika. Po to, kai 1387 m. įvesta krikščionybė ir Vilniuje nugriauta Perkūno šventykla, Lizdeika iki pat mirties kartu su vaidilutėmis kurstęs ugnį ant Aukuro kalno, nuo jo sakydavęs pamokslus žmonėms ir aiškindavęs sapnus. Gražiausia Lizdeikos vaidilutė buvusi Pajauta, jos garbei pavadintas nuo piliakalnių papėdės nusidriekęs Pajautos slėnis.

Gyventojai[taisyti | redaguoti kodą]

Kernavei skirta Lietuvos banko 50 Lt. moneta (2005 m.)
P social sciences.png
P social sciences.png
Demografinė raida tarp 1795 m. ir 2011 m.
1795 m. 1833 m. 1861 m. 1865 m.*[3] 1886 m.
194 63 260 260 242
1895 m.*[2] 1923 m.sur. 1959 m.sur.[5] 1977 m.[6] 1979 m.sur.
294 252 170 170 177
1985 m.[7] 1989 m.sur. 2001 m.sur. 2005 m. 2011 m.sur.
202 289 307 320 272
  • * pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.


Architektūra[taisyti | redaguoti kodą]

Senosios bažnyčios pamatai
Medinė aštuonkampė koplyčia
Skulptūra Mozė

Neogotikinėje Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje (pastatyta apie 1920 m.) yra vertingi paveikslai („Šventoji šeima“ XVIII a., „Švč. Mergelė Marija Škaplierinė“, su aptaisais, 1816 m.), skulptūros („Nukryžiuotasis“ 1818 m., „Švč. Mergelės Marijos“ bareljefas, XIX a. pirma pusė), neobarokinis altorius (XIX a. pradžia), altorėlis su šv. Juozapo ir švč. Mergelės Marijos Škaplierinės paveikslais (XIX a. pirma pusė), žalvarinis barokinis varpas (nuliedintas 1667 m. Vilniuje).

Kiti statiniai:

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Kernavė, Vilnius, 1972 m.,
  • J. Vitkūnas. Kernavė: vadovas po Kernave ir Kernavės archeologijos ir istorijos muziejų-rezervatą, Vilnius, 1999 m.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Lietuvos vietovardžiai (VLKK, 2010 m.)
  2. 2,0 2,1 Керново. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 14А (28) : Карданахи — Керо. С.-Петербургъ, 1895., 959 psl. (rus.)
  3. 3,0 3,1 Керновъ. Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 2 (Дабанъ — Кяхтинское Градоначальство). СПб, 1865, 573 psl. (rus.)
  4. Aleksiejus Luchtanas. Kernavė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 759-760 psl.
  5. Kernavė. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 125 psl.
  6. Kernavė. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, V t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1979. T.V: Janenka-Kombatantai, 452 psl.
  7. Romas Batūra, Algimantas Miškinis ir kt. Kernavė. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. 295-296 psl.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Nuotraukos[taisyti | redaguoti kodą]